Ilgai kentėjote erzinančią situaciją ir pagaliau pratrūkote. Jūs – malonus ir mandagus žmogus – staiga apipylėte oponentą gausia necenzūrinių žodžių kruša. Pats nustebote – kas čia nutiko? Ogi prabilo tamsioji jūsų asmenybės pusė, Šešėlis.

Tomas ir vėl sutiko priimti darbo netekusį pusbrolį kelis mėnesius pagyventi savo namuose. Tačiau viešnagė Tomui greitai apkarto. Pusbrolis vidury nakties garsiai klausydavosi muzikos ir prisikviesdavo draugų. Tuo metu Tomas jausdavo nežmoniškai didelį pyktį. Užsidengęs galvą pagalve jis tylėjo, kentė ir slėpėsi nuo blogų minčių. Juk jis – geros širdies žmogus! Kai pusbrolis paklausdavo, ar šis nepyksta, Tomas tiesiog atsakydavo: „Nieko tokio, viskas gerai“. Viduje trumpam nurimęs jis guodė save esąs geras, kilnus. Tomas šventai tikėjo, kad toks yra ir padarys viską, kad pyktis neprasiveržtų į išorę. Užsidėjęs neištveriamai doro žmogaus kaukę jis ignoruoja savo tamsiąją pusę. Tačiau tokia būsena yra tiksinti bomba ir tuoj suprasite, kodėl.

Sąvoką „Šešėlis“ pirmą kartą pavartojo analitinės psichologijos kūrėjas Carlas Gustavas Jungas. Šešėlis yra tamsioji, slepiama mūsų asmenybės pusė, dažniausiai susidedanti iš tokių negatyvių impulsų kaip kerštas, pyktis, pavydas, savanaudiškumas, valdžios siekis. Visa tai, ką mes savyje neigiame, tampa šešėlio dalimi. C. G. Jungas teigė, kad gyvenimas yra dualus kovos laukas, kuriame nuolat susiduriame su gėriu ir blogiu, džiaugsmu ir skausmu, gyvenimu ir mirtimi. Šioje kovoje žmogus yra pats sau priešininkas ir gynėjas, todėl neišvengiamai savyje turi šviesiąją ir tamsiąją pusę. C. G. Jungas tikėjo, kad būti geru žmogumi įmanoma tik tada, kai suvoki savo polinkį į blogį, jį integruoji į savo asmenybę ir sėkmingai valdai.


Straipsnio tęsinį skaitykite liepos ir rugpjūčio Psichologija Tau numeryje

Comments are closed.