Neišsakytos emocijos niekada nemiršta. Jos tiesiog palaidojamos gyvos, bet kada nors vis tiek išlenda į dienos šviesą, tik gerokai bjauresnės. Sigmundas Freudas

Mes visi kartais slepiame savo tikrąsias emocijas. Užplūdus jausmams, kuriems tuo metu ne laikas ir ne vieta išsilieti, paprastai stengiamės juos užgniaužti. Pavyzdžiui, kai jaučiamės prislėgti dėl ryte kilusio kivirčo su partneriu, tačiau turime vykti į svarbų susitikimą darbe. Tuomet tramdome ašaras ir stengiamės nieku gyvu neišsiduoti. Toks sąmoningas emocijų nuslopinimas gali būti geras trumpalaikis sprendimas. Tačiau tik tuo atveju, jei vėliau sugrįžtama prie nuslopintų jausmų ir skiriama jiems dėmesio.

Blogiausia – kai užgniaužiame emocijas patys to nesuprasdami. Paslepiame jas pasąmonėje taip, kad net nebežinome, jog apskritai jas turime. Visgi nesąmoningai nuslopintos emocijos niekur nedingsta. Dažniausiai jos anksčiau ar vėliau sugrįžta ir pasireiškia kaip įvairūs psichologiniai ar fiziniai sunkumai.

Polinkio slopinti emocijas šaknys dažniausiai slypi vaikystėje. Didžioji dalis to, ką vaikai išmoksta apie elgesį ir bendravimą, yra tėvų palikimas.

Tad tikriausiai jausitės gana patogiai reikšdami savo emocijas, jei vaikystėje jūsų tėvai dažnai kalbėdavo apie savo jausmus, drąsindavo ir skatindavo dalytis savo išgyvenimais, be išlygų priimdavo visas jūsų emocijas bei patirtis, neteisdavo, nekritikuodavo ir neneigdavo.


Straipsnio tęsinį skaitykite kovo balandžio “Psichologija Tau” numeryje

Comments are closed.