Esame suaugę racionalūs žmonės, bet kartais pakanka smulkmenos, kad sukiltų ūmios neigiamos emocijos. Tada prikalbame ir pridarome dalykų, dėl kurių vėliau tenka raudonuoti. Ar įmanoma išgyventi šias emocines krizes „neprisiverdant košės“? 

Pabandykite įsivaizduoti, kad atsidūrėte tokioje situacijoje: jūsų antroji pusė leidžia vakarą su draugais, o jūs siunčiate vieną žinutę po kitos. Atsakymus gaunate, tačiau daug trumpesnius nei įprastai. Kaip reaguojate?

  1. Suprantate, kad partneris šiuo metu užsiėmęs, ir susikoncentruojate į savo veiklas.
  2. Pradedate nervintis, kad jums neskiria užtektinai dėmesio, ir, užplūdus emocijoms, prirašote krūvą agresyvių „paklodžių“, dėl kurių vėliau gailitės. Apmąstydami šį įvykį, beriate sau kritiką: „Kaip kvailai elgiausi – jei atsukčiau laiką atgal, taip tikrai nebedaryčiau…“ Iki kito karto, kai visas scenarijus pasikartoja iš naujo.

Jūsų atsakymas b? Tokie esate tikrai ne vieni. Žmonių, kurie, užvaldyti stiprių neigiamų emocijų, pratrūksta, yra daugybė. Atvėsus jausmų įkarščiui, jus tikriausiai aplanko mintys, kad, išmokus tvardytis, gyvenimas taptų žymiai paprastesnis. Nesate tikri, nuo ko pradėti, bet nujaučiate, kad lengviau būtų ne tik jums patiems, bet ir jūsų artimiesiems. 

Taip galvodami neklystate. Gebėjimas neperkaisti stresinėse situacijose iš tikrųjų gali būti vienas naudingiausių psichologinių įrankių jūsų repertuare. Dalis žmonių šių įgūdžių įgyja dar vaikystėje – prie to labai prisideda tėvai, skirdami užtektinai dėmesio savo mažųjų išgyvenimams. Čia slypi paradoksas. Nemažai asmenų įsivaizduoja, kad, norint išmokyti vaiką tvarkytis su savo emocijomis, reikėtų dažniau palikti jį vieną. Juk, jei norime, kad jis nebūtų pernelyg priklausomas nuo aplinkinių, svarbu leisti jam savo vidinio pasaulio problemas spręsti savarankiškai. Tiesa? Tačiau yra priešingai. 

Geriausiai save raminti ir nepalūžti išmoksta būtent tie, kuriems vaikystėje, užplūdus negatyvumo bangai, netrūko artimųjų rūpesčio. Visos tos naktys, kai, susapnavus košmarą, tėtis sėdėdavo ant lovos krašto ir glostydavo galvytę, nenuėjo veltui. Kaip ir visos popietės, kai mama stipriai apkabindavo po sunkios dienos mokykloje, ir išgyvendavote šį sunkų jausmą drauge. Arba visi tie kartai, kai šeimos nariai kantriai išklausydavo jūsų monologą apie tai, kaip „baisiai nervina kiemo draugai“. 

Visas šis palaikymas prisideda prie to, kad neigiamos emocijos vaikui nebeatrodo priešai. Jos nėra ir gyvenimo valdovai, stumdantys į visas keturias puses. Vaikystėje efektyviai raminami tėvų, vėliau natūraliai perimame šį „guodėjo“ vaidmenį – vis geriau tai išmokstame daryti patys, be aplinkinių pagalbos.

Tačiau ne visiems pasisekė šių įgūdžių įgyti nuo mažų dienų. Galbūt tėvai buvo pernelyg užsiėmę, kad skirtų tam laiko, gal jiems patiems buvo nelengva susidraugauti su savomis emocijomis, o gal jausmų pasaulis jiems apskritai atrodė pervertintas (ir nupirkti naują žaislą buvo geresnė meilės išraiška).

Gera žinia ta, kad emocinio atsparumo galite pradėti mokytis bet kada. Čia jums ypač gali pasitarnauti DBT technikos (DBT – dialektinė elgesio terapija, kurios vienas tikslų yra didinti toleranciją emocijų sukeliamam distresui). 


Straipsnio tęsinį skaitykite rugsėjo spalio „Psichologija Tau“ numeryje

Comments are closed.