Plaukti pasroviui. Atrodo, kad visada turite plaukti pasroviui. Baisu pasakyti, kad kažkas nepatinka, nes aplinkiniai pradės jūsų nemėgti. Bet koks negatyvus žodis gali būti palaikytas išsišokimu.
Vidinis cenzorius praktiškai niekada neišsijungia. Socialinėse situacijose jis ypač aktyvus, bet net likę vieni nenurimstate – įsivaizduojate priešais save nematomą auditoriją, kuriai reikia įtikti. Mintyse vis zuja klausimas: ar šis mano veiksmas priimtinas, ar už jį susilaukčiau bausmės?
BŪTI PASYVIEMS – TIPINIS PASIRINKIMAS
Anot žurnalisto, bestselerių autoriaus Williamo Storro, žmonės kasdien žaidžia statuso žaidimus. Kasdienės situacijos provokuoja nuolat vertinti statusą: aš lyderis ar sekėjas, dominuoju ar esu po padu?
Mūsų atsakymai į šiuos klausimus nėra iškalti akmenyje. Jie gali kisti ir kinta pagal situaciją. Mes nuolat matuojame, kokio veiksmo protingiau imtis – drąsaus ar pasyvaus?
Pavyzdžiui.
• Susirinkime nesupratau rodomų diagramų. Ką darau? Ar paprašau patikslinti, ar apsimetu, kad viskas aišku?
• Pastebiu, kad bendraujant su šeimos nariais atsiranda vis daugiau įtampos. Ar išsakau tai garsiai, ar nutyliu?
• Noriu atsisakyti darbo su asmeniniu treneriu – ar padarau tai lengvai, ar atidėlioju pokalbį mėnesių mėnesius?
Visi šie žingsniai turi potencialo bent kiek pakoreguoti mūsų padėtį bendruomenėje – mūsų statusą.
Jei nesinori atsakomybių, paklusti esamai tvarkai atrodo paprastesnė alternatyva. Juk lengviau, užuot „kėlus bangas“, bandyti pritapti. Nemaištauti. Prisitaikyti.
Klinikinis psichologas Nando Pelusi pateikia nepatogų faktą: dauguma mūsų tiesiog nedrįstame būti lyderiais. Būti NEryžtingiems ir NEasertyviems yra daugumos žmonių pozicija (dalis šią poziciją pasirenka sąmoningai, bet dauguma – automatiškai).
Žmonės neretai klysta priimdami kasdienius sprendimus. Ir jie mieliau renkasi klysti labiau paklusdami, t. y. „geriau padarysiu klaidą pernelyg nusižemindamas, negu pernelyg išsišokdamas“.
Jaudintis, kad gali būti pasmerktas kitų žmonių, yra adaptyvus mechanizmas – mes taip prisitaikę išlikti. Vis dėlto šis mechanizmas nėra tobulas. Konfliktų vengimas gali tapti patologišku: „Dvejoji? Nesi 100 proc. tikras? Tada tylėk kaip vandens į burną prisisėmęs. Ir daryk tai, ką daro kiti.“
Žinoma, taip elgtis mums naudinga:
• Labiau patinkame kitiems.
• Išvengiame dramų ir konfliktų.
• Mažiau rizikuojame suklysti.
• Galime išlikti nematomi (mažiau viešumo – mažiau nerimo).
Čia galima prisiminti ir „krabų kibiro“ mentalitetą. Ar esate apie tai girdėję? Sakoma, kad į kibirą įmestas krabas nesunkiai iš jo išlipa. Bet jei krabų daug, jie ima vienas kitam trukdyti, t. y. tempia kiekvieną „drąsuolį“ žemyn.
Psichologine prasme žmonės elgiasi panašiai. Jie supranta: tam, kad turėčiau neblogą padėtį bendruomenėje, man nebūtina progresuoti pačiam. Aš galiu tiesiog neleisti aukštumų siekti kitiems. Tai dažnai atrodo lengvesnis būdas: slopiname kitus, kad bendrame kontekste patys atrodytume geriau.
Comments are closed.