Ar pastebėjote, kad geriausios mintys aplanko tada, kai to mažiausiai tikitės: duše, vaikštinėjant ar tiesiog spoksant pro langą?
Naujas Tokijo universiteto tyrimas (Chao ir kt., 2025) paaiškina, kodėl taip nutinka. Pasirodo, kai nustojame per daug stengtis ir leidžiame protui klajoti, smegenys ima dirbti kūrybiškiau.
Atliekant tyrimą, dalyviai turėjo spręsti vadinamuosius „įžvalgos galvosūkius“. Tai užduotys, kurių neįmanoma įveikti vien logika. Sprendimą galima atrasti tik pakeitus mąstymo būdą. Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad geriausi sprendėjai nebuvo tie, kurie spoksojo į užduotį be perstojo. Geriausiai sekėsi tiems, kurie atitrūko nuo problemos ir leido mintims klaidžioti.
Tokia būsena vadinama atsifiksavimu (angl. de-fixation). Ji leidžia protui tyrinėti tolimas idėjų sritis ir netikėtai sujungti skirtingas mintis. Šis procesas suaktyvina numatytąjį smegenų tinklą (DMN) – sistemą, veikiančią tada, kai svajojame, klajojame mintimis ar ilsimės. Kai DMN įsijungia, kūrybiškumas sustiprėja, o problemos sprendimai atsiranda tarsi savaime.
Dar 1899 m. Williamas Jamesas rašė: „Atlaisvink savo protą – ir jo darbas bus dvigubai geresnis.“ Dabar šią seną išmintį patvirtina neurologija: pernelyg stiprus susikaupimas gali užblokuoti naujas idėjas, o atsipalaidavimas jas išlaisvina. Kai įsikimbame į vieną sprendimą, nebeleidžiame smegenims pamatyti platesnio vaizdo. Tai primena žmogų, kuris ieško tako miške ir visą laiką žiūri tik į žemėlapį. Jis pamiršta pakėlęs akis pažvelgti į taką.
Kai paleidžiame kontrolę, protas ima veikti kūrybiškiau. Tad jei jaučiatės įstrigę su problema, eikite pasivaikščioti, pažvelkite į debesis ar tiesiog nieko nedarykite. Kartais geriausias sprendimas ateina tada, kai liaujatės jo ieškoję.
Zenas C. Chao, Feng-Yang Hsieh & Chien-Te Wu. Long-Distance Exploration in Insightful Problem-Solving; Communications Psychology, 2025.
Komentarai neleidžiami