„Jei bendraudami su žmogumi tariamės galį priskirti jį tam tikrai kategorijai, niekada nepažinsime ir nepakeisime jo asmenybės – tos gyvybinės žmogaus dalies, kuri peržengia bet kokias kategorijas“. Irvin D. Yalom Čarlzas Darvinas pastebėjo, kad gamtoje išlieka ne stipriausios ir net ne protingiausios rūšys, o tos, kurios geriausiai prisitaiko prie pokyčių ir bendradarbiauja. Vis tik, dažniausiai gyvūnai atstumia ir palieka nesveikus jauniklius, nes „žino“, kad jie vis tiek neišgyvens. Atrodytų, kad vaikų, kurie turi trūkumų, saugojimas yra išskirtinai homo sapiens (liet. išmintingo žmogaus) bruožas. Vis tik pavarčius žmonijos istorijos puslapius, pamatysime, kad vaikų su trūkumais išlikimą neretai lemdavo tėvų sprendimas. Laila Williamson tiki, kad ši elgsena – dėl genetiškai užprogramuoto siekio išlikti. Nuo senovės laikų vaiko likimas priklausė nuo valstybės ir tėvų požiūrio bei interesų. Pavyzdžiui, Senovės Spartoje daugelyje sričių įtaką turėjo valstybės užsibrėžtas tikslas: išlaikyti tvirtą, karinę valstybės sistemą. Todėl skatino auginti tik fiziškai sveikus, stiprius ir greitai besimokančius…
