Emociškai nebrandiems žmonėms būdingos specifinės savybės – pristatome 12 iš jų.
- Nelankstumas ir kategoriškumas.
Emociškai nebrandūs asmenys mėgsta turėti aiškų planą ir juo vadovautis. Kartais, laikantis griežtų taisyklių, jiems pavyksta pasiekti pavydėtinų profesinių rezultatų, bet santykių srityje jų nebrandumas yra akivaizdus.
Santykiai kelia stresą, nes jiems neišeina pritaikyti aiškių instrukcijų. Dažnai bendraudami su kitais jie bando supaprastinti realybę iki tik juoda ir balta spalvomis vertinamų variantų.
Jie įsitveria į vieną tiesą, vieną konkretų atsakymą, ir bet kokios diskusijos tampa bergždžios. Jei kažkas bando išsakyti alternatyvią nuomonę, emociškai nebrandus žmogus suirzta ir užima gynybinę poziciją.
- Žema tolerancija stresui.
Emociškai nebrandūs žmonės nemoka efektyviai tvarkytis su stresu. Stresinėse situacijose jų atsakai būna reaktyvūs ir stereotipiški.
Užuot blaiviai įvertinę situaciją, jie naudojasi psichologiniais mechanizmais, kurie realybę neigia, iškreipia arba pakeičia ją fantazija.
Kadangi reguliuoti emocijas yra didžiulis iššūkis, reakcijos dažnai būna perdėtos. Pavyzdys: kažkas paprašė pritildyti televizorių. Dėl to emociškai nebrandus žmogus gali įsižeisti ir širsti visą vakarą. Kai jiems sugenda nuotaika, jie dažniausiai tikisi, kad aplinkiniai juos guos ir ramins.
Jei nesulaukia trokštamo dėmesio iš aplinkos, ieško alternatyvios paguodos: raminasi alkoholiu, medikamentais ar kitais preparatais.
- Daro tai, kas šauna į galvą.
Maži vaikai linkę elgtis pagal akimirkos emocijas. Suaugusieji prieš ką nors darydami pamąsto: kokios bus mano veiksmų pasekmės? Tačiau nebrandiems suaugusiesiems tai negalioja. Jie priima sprendimus panašiai kaip vaikai – pagal savo užgaidas.
Dažnai jie renkasi paprasčiausią kelią, kuris jiems teikia daugiausia malonumo. Ir retai kada mąsto, koks bus ilgalaikis efektas: tiek jiems patiems, tiek kitiems.
- Subjektyvumas, ne objektyvumas.
Interpretuodami situacijas nebrandūs asmenys kreipia nedaug dėmesio į realius faktus. Jų orientacija subjektyvi, t. y. jie pirmiausia vadovaujasi jausmais, o tada bando visą istoriją pritempti taip, kaip jiems patogu.
Ginčai ir bandymai priversti nebrandų asmenį palenkti į objektyvią, logišką pusę dažniausiai yra bevaisiai. Jie mato tai, ką nori matyti, net jeigu dešimt šalia stovinčių žmonių teigia priešingai.
- Erzina, kai nuomonės išsiskiria.
Emociškai brandūs žmonės geba išklausyti. Jeigu gimsta diskusija, jie moka smalsiai domėtis kito asmens perspektyva (net jeigu ji visiškai nesutampa su jų pačių).
Tačiau emociškai nebrandžius asmenis skirtingos nuomonės erzina. Jiems patinka, kai egzistuoja viena tiesa (žinoma, ta viena tiesa turi būti jų). Nuomonių ir minčių įvairovė jiems kelia galvos skausmą: „Visi, kas turi košės galvoje, mąsto taip, kaip mąstau aš.“
- Egocentriškumas.
Emociškai nebrandūs asmenys turi bendrą bruožą – jie apsėsti minčių apie save. Šie žmonės visą laiką stebi, ar jų poreikiai patenkinti. Jie taip pat nuolat matuoja, ar kiti žmonės su jais elgiasi tinkamai.
Jų ego lengvai užgaunamas. Žiūrint iš šalies, kartais atrodo, kad jie ieško progų įsižeisti.
- Noras būti dėmesio centre.
Emociškai nebrandūs asmenys išsiskiria iš minios: didesnėse žmonių grupėse dažnai būtent jie dominuoja, nustato toną ir pokalbio temas.
Tačiau tai nėra įprastas ekstravertiškumas. Ekstravertai trokšta kokybiškos interakcijos, o emociškai nebrandūs asmenys – auditorijos. Jiems norisi pasireikšti patiems, bet kitų žmonių saviraiška jiems rūpi mažai.
- Vaidmenų sukeitimas.
Vaidmenų sukeitimas – tai vienas ryškiausių nebrandžios tėvystės ženklų. Vaikui priskiriamas suaugusiojo vaidmuo, o suaugęs žmogus elgiasi kaip mažas vaikas. Dėmesys ir rūpestis turėtų iš tėvų keliauti mažyliui, tačiau emociškai nebrandžioje šeimoje yra atvirkščiai: vaikas rūpinasi, kad tėvams netrūktų komforto ir dėmesio.
- Empatijos stygius.
Emociškai nebrandiems žmonėms būdingas empatijos trūkumas. Būdami atskirti nuo savo gilesnio jausmų pasaulio, jie vengia emocinio intymumo ir atvirų pokalbių. Taip pat jie nelinkę mąstyti, kaip jų elgesys priverčia jaustis kitus.
- Nepastovumas.
Emociškai nebrandūs tėvai dažnai svyruoja tarp kraštutinumų: vieną akimirką jie gali būti entuziastingi ir draugiški, kitą – absoliučiai šalti.
Su tokiais tėvais augantis vaikas niekada nežino, ko tikėtis. Jis jaučiasi tarsi vaikščiotų ant prarajos krašto. Labai dažnai mažylis dėl tokios situacijos, t. y. tėvų nepastovumo, kaltina save.
- Dėmesys į išorę, ne į vidų.
Kalbėdami su emociškai nebrandžiu asmeniu galite greitai pastebėti, kad jis renkasi paprastas, primityvias temas. Pavyzdžiui, kalba apie tai, ką šiandien matė, arba kokią naujieną perskaitė internete.
Jis pasakos apie nugaros skausmus, apie orą, sportą, politiką ir apie tai, kokią signalizaciją ketina įsirengti namie. Toks asmuo beveik niekada neužduoda gilesnių asmeninių klausimų: „Kaip jautiesi? Ar esi laimingas?“
Jei mėgstate prasmingus pokalbius, toks lėkštas bendravimas gali kelti daug frustracijos. Kartais norėsis išrėkti: „Ar galime pakalbėti apie kažką iš tikrųjų svarbaus?“ Atsakymas, deja, dažniausiai yra ne.
- Savivertė priklauso nuo paklusnumo.
Emociškai nebrandžiam žmogui visos socialinės interakcijos susiveda į vieną esminę temą: „Aš esu geras žmogus, viską darau teisingai, ir tegul niekas nedrįsta sakyti kitaip.“
Jeigu kažkas išsako kritišką pastabą, emociškai nebrandus asmuo tai priima labai asmeniškai. Dažna reakcija – įsižeidimas ir šuolis į ekstremumus: „Taip, aišku, aš blogiausia motina pasaulyje!“
Toks asmuo mieliau užsisklęs ir nebekomunikuos visai, negu pripažins klydęs.
Komentarai neleidžiami