Atjauta sau ir savikritika dažnai egzistuoja šalia viena kitos.
Atjauta sau – tai gebėjimas būti sau švelniam, palaikančiam ir priimančiam, ypač tada, kai susiduriame su sunkumais ar asmeninėmis silpnybėmis. Priešingybė tam – savikritika, kai reaguojame į sunkumus ar klaidas griežtai, menkindami ir bausdami save.
Ar didesnė atjauta sau reiškia, kad esame mažiau savikritiški? Galbūt skatindami atjautą galime nutildyti įkyrų perdėtos savikritikos balsą? Mokslininkai dėl to nesutaria.
Naujo tyrimo dalyviai savaitę po kelis kartus per dieną buvo stebimi telefonu. Tyrimas atskleidė žmonių daugialypiškumą – vienu metu galime ir save palaikyti ir kritikuoti. Pasirodo, atjauta sau ir savikritika nebūtinai yra susijusios. Tai, kad vieną akimirką kalbame su savimi kritiškai, nereiškia, kad netrukus negalėsime savęs atjausti. Kai kurie dalyviai šias dvi būsenas patyrė nepriklausomai viena nuo kitos. Tačiau šis dėsnis galiojo ne visiems – tyrime išryškėjo individualūs skirtumai.
Kiti dalyviai buvo nuoseklesni: jei save atjausdavo, tokia tendencija lydėdavo ir toliau. Tas pats galiojo ir savikritikai – įsisukę į šią būseną, kai kurie žmonės buvo linkę ją pratęsti.
Aišku viena – atjauta sau ir savikritika nėra dvi to paties medalio pusės. Tai – dvi atskiros būsenos, kurios gali egzistuoti greta, nepriklausomai viena nuo kitos. Taigi nieko nuostabaus, jei vieną akimirką save guodžiate, o kitą – jau peikiate. Tai tiesiog žmogiška.
N. Zhao, D. L. Vogel, T. Kubiak, L. K. Mey, K. Morello, & O. Tüscher. Self-Compassion in the Moment: Dynamic Changes of Compassionate and Uncompassionate Self-Responding in Daily Life; Journal of Counseling Psychology, 2025.
Komentarai neleidžiami