Jei vadovas sukritikuotų ataskaitą, kurią, jūsų manymu, turėjo pagirti, kaip reaguotumėte – nuolankiai sutiktumėte su kritika ar pyktumėte ir gintumėte savo atliktą darbą? Ar sugebėtumėte neparodyti savo užgautų jausmų ir „išlikti profesionalus“? O gal kankintumėte save klausimais: ką reiškė vadovo šypsena pokalbio pradžioje? Ar įspėjo, kad vadovas yra sutrikęs, o gal šypsena reiškė, kad jis džiaugiasi, galėdamas jus sukritikuoti? Galima pamanyti, kad tas pačias emocijas mes išgyvename vienodai, nuliūstame ar supykstame dėl tų pačių dalykų. Bet kodėl tuomet kartais nevaldomai susinerviname dėl dalykų, į kuriuos kiti, regis, visai nereaguoja? Kas slepiasi už kiekvienos emocijos, kaip ir kada jos kyla ir kokiems veiksmams gali turėti įtakos? 

Mokslininkai, tyrinėjantys emocijas, nuolat diskutuoja, kiek yra bazinių universalių emocijų. Galime rasti įvairius skaičius – nuo 5 iki 27 ar net daugiau. Apie emocijų universalumą vienas pirmųjų (neskaitant antikos filosofų) ėmė kalbėti dar Charlesas Darwinas. Jis teigė, kad tam tikros emocijos yra universalios ir bendros visiems žmonėms, kad ir iš kokios šalies, žemyno ar tautybės jie būtų. Tačiau kodėl reakcijos ir elgesys kartais būna toks skirtingas? Ir kodėl emocijos įsivažiuoja tarsi greitasis traukinys, kurio suvaldyti praktiškai neįmanoma?

Paulas Ekmanas – psichologas, emocijas tyrinėjantis daugiau nei 50 metų, teigia, kad kiekvienas jausmas turi savo istoriją, kuri slepiasi giliau. Emocijos vystosi laike. Skirtingi dirgikliai (universalūs daugumai arba išmokti iš kiekvieno asmeninės patirties) lemia, į ką sureaguojame. Tie dirgikliai gali būti tam tikri įvykiai, esamos aplinkybės ir jausmai, ankstesnių patirčių suformuota pasaulėžiūra, asmeninės istorijos ir įvairios bendros kultūrinės normos. Dirgikliai paskatina emocinę patirtį, kuri kyla konkrečioje situacijoje ir yra susijusi su subjektyviais jausmais bei fiziniais pojūčiais. Būtent jie suteikia formą ir spalvą tam, kaip suvokiame situaciją, kitaip tariant – apibrėžia mūsų galimų veiksmų kryptį ir intensyvumą (pavyzdžiui, kalbu su piktu kolega – supykstu pats – ginčijuosi). Kol situacijos sąmoningai neanalizuojame, sunku pasirinkti galimą reakciją, nes ji būna staigi ir spontaniška. Tokios reakcijos lemia atitinkamus veiksmus. Jei imčiau sąmoningai analizuoti padėtį, galbūt suvokčiau, kad esu pavargęs, todėl pašnekovo pyktis labai lengvai paveikia ir mane. Jei analizuočiau dar giliau, galėčiau pajusti momentą, kai pyktis mane apima ne tik emociškai, bet ir fiziškai, pavyzdžiui, įsitempia kūnas arba susigniaužia kumščiai. Kai jau gebu pagauti šią trumpą akimirką, pasidarau laisvas sąmoningai rinktis, kaip reaguoti – ginčytis ar nutraukti pokalbį.

Emocijos apsprendžia būsimą mūsų elgesį. Kiekviena jų koduoja savyje tam tikrą scenarijų, pagal kurį elgsis emocijos apimtas žmogus. Apžvelkime penkis scenarijus, nulemtus konkrečių emocijų. Jei geriau pažinsime savo emocijas, galėsime laiku atpažinti jų įkvėptą scenarijų ir užbėgti už akių spontaniškiems veiksmams. 


Straipsnio tęsinį skaitykite lapkričio ir gruodžio „Psichologija Tau“ numeryje 

Comments are closed.