Neturėti draugų – ne taip baisu, kaip gali atrodyti.
Išgirdę, kad žmogus neturi draugų, dažnai įsivaizduojame izoliuotą vienišių, apimtą liūdesio ir nuobodulio. Tačiau naujas tyrimas, publikuotas žurnale „Canadian Review of Sociology“, rodo, kad draugų neturėjimas ne visada reiškia kančią. Sociologai apklausė 21 įvairaus amžiaus ir profesijų žmogų iš Kanados. Tarp jų buvo studentų, menininkų, darbininkų, pensininkų ir paslaugų sektoriaus darbuotojų. Kai kurie visada buvo socialinio gyvenimo pakraštyje, kiti į vienatvę pasitraukė sulaukę tam tikro amžiaus.
Tyrėjai nustatė netikėtą dalyką: dalis apklaustųjų neturėjo draugų, bet vieniši nesijautė. Kai kuriems vienatvė atitiko gyvenimo prioritetus, kurių viršuje buvo profesinė veikla, emocinis saugumas ar asmeninė laisvė. 72 metų buvęs policininkas Maikas tyrėjams teigė: „Aš pats sau geriausias draugas. Žinau, kad esu geras žmogus. Turiu daug pomėgių, o visa kita man – antrame plane.“ 32 metų meistras Semas, išgyvenęs skyrybas, atviravo: „Užuot stengęsis turėti žmonių aplink, laiką skyriau įvairiems įgūdžiams lavinti ir pomėgiams. Manau, tai mane sustiprino.“
Nors buvo ir kitokių atsakymų, dauguma tyrimo dalyvių nematė savo vienatvės kaip tragedijos. Jie nesijautė atstumti, nes vienatvė dažnai buvo asmeninis pasirinkimas arba natūrali gyvenimo fazė. Kai kurie pabrėžė, kad mėgsta vienatvę labiau nei priverstinį bendravimą su žmonėmis, su kuriais nesijaučia artimi.
Šis tyrimas meta iššūkį įprastam įsitikinimui, kad gyvenimas be draugų yra asmeninė nesėkmė. Kaip pabrėžia autoriai, Vakarų kultūroje žmogų be draugų visuomenė dažnai vertina kaip keliantį gailestį. Tačiau, pasirodo, galima būti vienam ir jaustis gerai.
Kai nėra draugų, tai nebūtinai reiškia socialinę nesėkmę. Kartais tai tiesiog gyvenimo būdas, leidžiantis būti ištikimam sau.
L. Eramian, P. Mallory, & M. Herbert. Friendlessness and Loneliness: Cultural Frames for Making Sense of Disconnection; Canadian Review of Sociology, 2025.
Komentarai neleidžiami