Grupė „SOS vaikų kaimų“ organizacijos darbuotojų, dirbančių Vilniuje, Šiauliuose, Alytuje ir Pivašiūnuose, sėkmingai užbaigė mokymus apie pasitikėjimu grįstų santykių intervenciją, kitaip – TBRI (past. Trust Based Relational Intervention) metodą. Ugdant darbuotojų žinias apie TBRI praktiką, „SOS vaikų kaimų“ organizacija įgyvendina 2020 m. projektą, finansuojamą Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Projekto pavadinimas – „Įgalinimas stiprinant kompetencijas ir paslaugų kokybę“, kuriuo siekiama sustiprinti teikiamas socialines paslaugas gerinant paslaugų kokybę, šiuo atžvilgiu – siekiant padėti neigiamas vaikystės patirtis patyrusiems vaikams.
Pasitikėjimu grįstų santykių intervencija (TBRI) – tai holistinis, mokslo įrodymais, prieraišumo teorija ir traumų psichologija pagrįstas metodas, sukurtas atliepti kompleksinius pažeidžiamų vaikų poreikius. Šis metodas buvo sukurtas Jungtinėse Amerikos Valstijose, daktarės Karyn B. Purvis ir daktaro David R. Cross, kurie metodą grindžia per daugelį metų atliktų mokslinių tyrimų duomenimis traumos, neuromokslų, prieraišumo srityse bei praktinio darbo rezultatais. TBRI metodas taip pat vadovaujasi įgalinimo, ryšio užmezgimo, probleminio elgesio korekcijos principais, kurie padeda atsakyti į vaiko fiziologinius, prieraišumo poreikius, padeda koreguoti iš baimės kylantį netinkamą vaiko elgesį. TBRI yra ypač tinkamas vaikams, kurie yra augę ar tebegyvena nepalankiomis sąlygomis (pavyzdžiui, patyrę smurtą, nepriežiūrą, augę be tėvų), gali būti taikomas ir stacionariose gydymo įstaigose, psichosocialinės reabilitacijos centruose, teismų praktikoje ir kt.
Užbaigus mokymus apie TBRI metodą, savo mokymų patirtimi sutiko pasidalinti viena iš mokymų dalyvių, Kristina Žalytė – „SOS vaikų kaimų“ organizacijos Vilniaus vaikų dienos centro „Parama šeimai“ socialinė darbuotoja, kuri kas dieną gali įsitikinti TBRI metodo praktiškumu ir naudingumu.
- Ar galėtumėte pasidalinti savo įspūdžiais iš pirmųjų nuotolinių susitikimų su TBRI praktike? Kas Jus labiausiai nustebino ir nudžiugino šių susitikimų metu?
– TBRI mokymų laukiau su dideliu nekantrumu. Dėl galiojusių ankstesnių karantino taisyklių, susitikimai su TBRI praktike vykdavo nuotoliniu būdu, tačiau lektorė mums tikrai neleisdavo nuobodžiauti ir užsisėdėti vienoje vietoje: mokymų metu mes ir šokome, atlikdavome kvėpavimo ir raumenų tempimo pratimų. Kartu su metodine medžiaga gavome ir įvairių sensorinių priemonių, kurias išbandėme – kelias iš jų mokymų metu naudojau savo pačios koncentracijos stiprinimui bei atsipalaidavimui.
Atlaisvėjus karantinui, susitikome gyvai ir su lektore. Nesumeluosiu sakydama, jog tiek aš, tiek kiti mano kolegos, socialiniai darbuotojai, tikrai nemėgstame per daug sėdėti prie kompiuterių ekranų, todėl gyvas susitikimas bei diskusija su lektore, kuomet galime aiškiai matyti žmonių reakcijas, jausti emocijas, bent jau man buvo pats svarbiausias. Šiuo metu esame išklausę jau visą mokymų kursą, liko tik supervizijos, kurias turėsime nuo rugpjūčio mėnesio.
Mokymų dalyvio knyga bei įvairios sensorinės priemonės
– Kuo TBRI mokymai yra svarbūs Jums, kaip specialistei, dirbančiai vaikų dienos centre?
– Vaikų dienos centre dirbu su vaikais, kurie yra pilni nepasitikėjimo tiek savimi ar savo gebėjimais, tiek suaugusiais bei išorine aplinka. Šiems vaikams gyvenime labai trūksta saugumo jausmo, nuoseklumo, struktūros savo veiksmuose bei planuose. Jie dažnai yra apvilti suaugusiųjų, aplinkos, įvairių sistemų, ir yra įpratę pralaimėti, būti neįvertinti ir nesuprasti. Man šie mokymai yra svarbūs, kadangi TBRI metodas moko, kaip mes, kaip specialistai, dirbantys su minėtais vaikais, galime saugiai prie jų prieiti bei užmegzti ir išlaikyti sukurtą kontaktą, kaip galime įsigilinti į kiekvieną vaiką bei patenkinti jų individualius poreikius. Taip pat šis metodas moko, pavyzdžiui, kaip galime skatinti vaiką mokytis, reflektuoti savo elgesį, išsakyti savo poreikius tinkamais žodžiais, o ne netinkamu elgesiu. TBRI akcentuoja, jog nėra blogų vaikų, yra tik netinkamas vaikų elgesys, kuris visuomet turi atsiradimo priežastį bei kviečia suaugusįjį atkreipti dėmesį. Visus šiuos įvardintus aspektus savo darbe naudoju kasdien – neslėpsiu, maniškiame darbe tikrai netrūksta iššūkių, todėl ryšio užmezgimas ir tinkamas reagavimas į netinkamą vaiko elgesį yra itin svarbūs įrankiai norinti sukurti saugią ir tvarią aplinką vaikui.
– Kaip manote, kur slypi TBRI mokymų naudingumas ir reikšmingumas – kodėl šiuos mokymus yra svarbu išklausyti?
– Mokymuose daug dėmesio yra skiriama vaiko raidai: kaip veikia viršutinės ir apatinės vaiko smegenys, kaip jos vystosi normalioje ir stresinėje aplinkoje, analizuojami prieraišumo klausimai ir jų galima įtaka vėlesniam vaiko vystymuisi bei elgesiui. Tai yra itin svarbu dirbant su vaikais, kurie ateina, kaip sako viena iš metodo autorių Karyn B. Purvis, iš vadinamųjų hard places (vert. sudėtingų aplinkų), kadangi šie vaikai yra patyrę vienokių ar kitokių sunkumų, trauminių išgyvenimų bei nesėkmių. TBRI metodas aiškina, jog dažniausiai tokie vaikai negeba kontroliuoti bei suprasti savo emocijų, netinkamu elgesiu pasireiškia jų sutrikusi savireguliacija. Metodas taip pat atkreipia dėmesį į gan paprastą, bet dėl to ir svarbų dalyką – vaikas gali būti ir nepavalgęs ar ištroškęs, todėl kartais būtent šių poreikių patenkinimas gali būti paprasčiausias ir geriausias situacijos išsprendimo būdas.
Manau, kad šiuos mokymus būtų naudinga išklausyti kiekvienam dirbančiam su vaikais ar juos auginančiam, prižiūrinčiam, kadangi mokymų metu yra atkreipiamas dėmesys ir į patį suaugusiojo elgesį bei jo įtaką vaiko elgesiui. Pavyzdžiui, ką suaugęs daro, kaip reaguoja, jei vaikas į tam tikrą situaciją sureagavo labai jautriai, suirzo, pasidarė piktas? Ar tuomet suaugęs žiūri vaikui į akis, ar pasiūlo atsigerti, užkąsti ar paskanauti vaisių? Visi šie dalykai vaikui gali padėti sureguliuoti savo elgesį ir apie tai yra kalbama mokymuose.
– Ar darbe teko susidurti su tokiu iššūkiu, kurį tikitės išspręsti dėl įgautų TBRI žinių? O gal šį iššūkį jau išsprendėte?
– Iššūkių pasitaiko kas dieną, tačiau dėl šių mokymų, jei vaikas į kurią nors situaciją stipriai sureaguoja, prisimenu, jog jis gali būti ištroškęs, arba jam gali trūkti gliukozės, todėl vaikui supykus ar suirzus, visuomet paklausiu: „Kada paskutinį kartą gėrei vandenį? Kada paskutinį kartą valgei?“
Taip pat kas dieną pasitaiko situacijų, kuomet žaismingas mano atsakas į vaiko elgesį padeda numalšinti stresinę situaciją. Pavyzdžiui, vaikas yra suirzęs ir namų darbų ruošos metu pradeda plėšyti popieriaus lapą, ant kurio atlikinėjo užduotį. Vietoje to, kad pradėčiau drausminti vaiką, jam atsakau: „Tas popierius yra toks netikęs, neleidžia mums namų darbų atlikti. Išmeskime jį, pasiimsime kitą – geresnį!”
Labai svarbi TBRI elgesio korekcijos strategija, kuri labai padeda mano darbe, yra elgesio pakartojimai. Tai yra skatinimas netinkamą elgesį pakeisti tinkamu, tokiu būdu išmokant vaiką, kaip tinkamas elgesys atrodo, jaučiasi ir skamba. Pavyzdžiui, suirzęs vaikas pakelia balsą ir pradeda šaukti, kad jam reikia pagalbos su namų darbų paruošimu, tačiau niekas jam nepadeda. Tokiu atveju aš pasakau vaikui, jog jį girdžiu, tačiau, kuomet jis elgiasi nepagarbiai ir šaukia, man yra sunku jį išklausyti. Akcentuoju žinanti, kad jis gali paprašyti pagalbos tinkamai, nekeldamas ant manęs balso, ir tik tuomet prašau savo prašymą pakartoti, tačiau šįkart tai daryti tinkamai ir ramiu tonu.
– Ar galėtumėte su skaitytojais pasidalinti įdomia istorija, nutikusia TBRI mokymų metu? Galbūt išgirdote ir įdomų faktą ar patarimą?
– Tikriausiai smagiausia istorija nutiko tuomet, kai gilindamiesi į propriorecepcinius jutimus visi mokymų dalyviai išėjo į lauką ir, užmerktomis akimis, 10 kartų sukosi aplink savo ašį, o apsisukę – stovėjo ant vienos kojos. Spėju, jog toks vaizdas galėjo pasirodyti juokingas – grupė suaugusiųjų sukasi aplink save, trypčioja, svirdinėja, siūbuoja ir nekoordinuoja savo pusiausvyros. Šioje situacijoje ir slypi atsakymas, kuo TBRI mokymai yra ypatingi – dauguma metodinės medžiagos yra išmokstama per asmeninius dalyvio potyrius.
Taip pat mokymų metu išgirdau ir labai svarbią mintį, kuri įsirėžė mano atmintyje: „Nesvarbu ar vaikas, yra saugus, svarbu, kad jis žino, jog yra saugus.“ Tai man yra ženklas, kad turiu visais įmanomais būdais ir visomis strategijomis užtikrinti, kad vaikas, visų pirma, jaustųsi saugus ryšyje su manimi ir dienos centru, kuriame dirbu.
Vilniaus vaikų dienos centro veiklas finansuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Vilniaus miesto savivaldybė.
Comments are closed.