„Saugokitės žaliaakės pavydo gyvatės“, – kadaise pasakė Williamas Shakespeare’as savo herojų lūpomis. Ir patys puikiai žinome, kad šis stiprus ir aistringas jausmas nepriveda prie gero. Kas tas pavydas? Ar jis mus valdo, ar mes jį?

Stoviu pasiruošusi pristatyti metinius įmonės veiklos rezultatus. Jaudinuosi, šiek tiek dreba rankos, tačiau ir didžiuojuosi. Yra kuo didžiuotis, nes rezultatai fantastiški! Beveik dvigubai geresni, nei tikėjomės ir buvo planuota. Tai visos komandos kasdienio sutelkto darbo rezultatas. Pamenu, kiek jaudinomės, kaip stengėmės, kiek sunkių derybų įveikta, kiek problemų išspręsta. O šiandien metas pasidžiaugti pergale! Į valdybos metinių rezultatų pristatymą pakviečiau visą savo vadovų komandą. Žmonės pasipuošę, pasitempę, akys tiesiog švyti. Juk tai jie – tie lyderiai, kurie sugebėjo ištraukti verslą į naują lygį. Šiandien švęsime! Pristatymas praėjo sklandžiai, valdybos nariai patenkinti, mūsų pristatymą palydėjo plojimai. Mano komanda išėjo, o aš likau kartu su kitų įmonių vadovais baigti darbų ir pasitvirtinti planų kitiems metams. Vaikštau apimta lengvos euforijos ir staiga pastebiu, kad gera tik man vienai. Kai kurie vengia mano žvilgsnio. Šypsenos dirbtinės. Nei iš šio, nei iš to įsiplieskia diskusija, kodėl aš atsivedžiau savo komandą į pristatymą. „Kam čia reikia tiek žmonių? Juk čia ne turgus, o rimtas pristatymas valdybai!“ – žiūri į mane nedraugiškai. „Juk reikia žmones motyvuoti… Tai jų darbas… Tegu pasidžiaugia kartu“, – lemenu, tačiau esu visiškai pritrenkta tokio elgesio. O kur džiaugsmas? Kur pagyrimai? Ko jie nepatenkinti? Ir staiga, apsižvalgiusi po salę, pilną abejingų žmonių, suprantu – juk tai pavydas. Paprastas, elementarus, slepiamas ir kartu labai aiškiai matomas pavydas. O aš tikėjausi šventės…

„Pavyduoliai mirs, bet pavydas – niekados“, – tikino garsus prancūzų dramaturgas Molière’as. Ar tikrai? Ar tikrai mes esame pasmerkti visą gyvenimą kovoti su šia stipria emocija? Esu tikra, kad kiekvienas iš mūsų bent kartą gyvenime yra patyręs šį graužiantį, lyg ir beprasmišką, tačiau aistringą jausmą. Senovės romėnai iš pavydo mėlynuodavo, Kinijoje pavydas buvo vadinamas raudonų akių liga, mes, lietuviai, iš pavydo pažaliuojame arba apankame. Krikščionybėje pavydas – vienas iš septynių didžiųjų nuodėmių, budistai jį turi savo penkių didžiųjų blogybių sąraše. Šventasis Raštas byloja, kad per velnio pavydą į pasaulį atėjo mirtis. Tačiau kartais pavydą vadiname baltu ir tikime, kad jis yra pažangos variklis. Yra dar ir nematomas pilkas pavydas. Kiek daug spalvų, kiek daug emocijų! Koks išties tas W. Shakespeare’o įvardytas žaliaakis siaubūnas? Bijoti jo? Vengti? Ar susitaikyti?


Straipsnio tęsinį skaitykite kovo / balandžio “Psichologija Tau” numeryje

Jums gali būti įdomu

Parašykite atsiliepimą