Žvelgiantiems giliau

Pažink save

Perfekcionizmas

Nuolat tobulėti, atrodytų, visai nebloga mintis. Tobulėti galima visaip: sportuoti ir grožėtis prieš veidrodį augančiais raumenimis, mokytis dar vienos užsienio kalbos ir su pasitenkinimu kalbėtis užsienyje vietine kalba. Žmonės tobulėja natūraliai, kai auga jų kompetencija, tad bet kokia veikla, atliekama daug metų, suteikia mums automatinių įgūdžių. Tačiau perfekcionizmas – ne apie tai.

 

Norma ar patologija?

Perfekcionizmo (lot. perfectio – tobulybė) terminas atsirado tuomet, kai bendro profilio gydytojai bei psichoterapeutai ėmė pastebėti, kad kai kuriems pacientams siekis tobulėti peržengia įprastas ribas. Jie blogai miega, yra persitempę, nuolat susikrimtę, kad neatlieka savo pareigų tobulai. Atsirado prestižo fanatikų, neužmiegančių, jei jų automobilis, namas, drabužių prekių ženklas prastesni nei kaimynų. Padaugėjo savo išvaizda nepatenkintų jaunų žmonių, anoreksijos atvejų, begalinių bandymų tobulinti savo mitybą ar išvaizdą. Ribos tapo vis dažniau peržengiamos. Galima išgirsti nuomonių, kad kiekvienas pasirenka savo stilių ir gyvena taip, kaip jam patinka. Būtent dėl šios priežasties perfekcionistai dažnai jaučiasi neturintys problemų. Jie netgi didžiuojasi savo tobulumo siekimu. Įsivaizduokite, kiek teigiamų epitetų sulaukia žmogus, kuris: yra labai reiklus darbo kokybei; visuomet pasitempęs ir to reikalauja iš savo darbuotojų; nebaigia darbo, kol nepašalina visų trūkumų; nuolat lanko tobulinimosi kursus; laikosi dietos, rūpinasi savo sveikata; iš savo vaikų reikalauja tik labai gerų pažymių…

Perfekcionizmo įtaką paciento psichinei bei fizinei sveikatai medikai pastebi anksčiau už jį. Netgi tuomet, kai gydytojai nelabai išmano paciento psichologiją, jie intuityviai supranta, kodėl jis jaučiasi pavargęs, neišsimiega, nerimauja. Ir duoda patarimų: nebūkite toks reiklus; visų darbų nenudirbsite; jūs ir taip gerai atrodote; nereikia būti tokiam negailestingam sau; jums nepamaišytų šioks toks atsainumas…

Žmogaus nervų sistema ir fiziologija nesukurta tobulumui. Gamta sukūrė žmogų taip, kad jis išgyventų, t. y. prisitaikytų. Atidžiau pažvelkime į gamtą: ar yra beržų, siekiančių tapti ąžuolais? O gal jūs pastebėjote, kad kuri nors katė rodytų nepasitenkinimą savo išvaizda? Ar jums teko girdėti, kad bebrai išgyventų depresiją dėl prastai pastatytos užtvankos? O gal kuri nors rožė bandė nusižudyti, nes jos žiedlapiai buvo nesimetriški?

Visa gyvoji gamta ramiausiai gyvena, prisitaiko ir dauginasi be jokių normatyvų. Visi yra tokie, kokie yra. Ir tik žmogus staiga sugalvoja, kad jis yra ydų turinti būtybė. Jis pradeda jaudintis dėl savo trūkumų arba imasi visų veiksmų jiems pašalinti. Tačiau pamirštamas esminis dalykas: tik pats žmogus save laiko neteisingu, gamtoje niekas pretenzijų jam neturi. Jo šuniui ar katei, jo kūdikiui arba geriausiam draugui jis visuomet pats geriausias. Kaip tuomet žmonės tampa liguistais perfekcionistais?

 

Perfecionisto požymiai

  • Mokykloje siekdavote mokytis tik labai gerais pažymiais.
  • Aplinkiniai jums atrodė kritiški ir reiklūs.
  • Visuomet buvote maksimalistas: jeigu vesti, tai tik karalienę, jei išlošti, tai milijoną.
  • Labai jaudindavotės, jei kas nors sukritikuodavo jūsų drabužius, kūną, namus, tėvus. Tokias skriaudas išgyvendavote ilgai ir jautriai, prisiekdami sau, kad daugiau tai nepasikartos.
  • Veidrodis jums dažniausiai sugadina nuotaiką.
  • Jus nepaprastai erzina ant parketo ar lubų atsiradusi dėmelė, kurios neįmanoma nuvalyti.
  • Jūs neleidžiate sau rodytis viešoje vietoje su sutuoktiniu, jei jis neatrodo nepriekaištingai.
  • Jus vargina įkyrios mintys apie netobulai atliktą darbą.
  • Jūs neleidžiate savo vaikams nueiti miegoti nesutvarkius kambario, gražiai nesulanksčius drabužėlių ir tobulai neišmokus pamokų.

 

Stebuklingi ir tikri veidrodžiai

Kol kas genetikai nerado už perfekcionizmą atsakingo geno. Tačiau psichologai ir psichoterapeutai dažnai išgirsta, kad tobulumo siekis buvo skiepijamas vieno ar abiejų tėvų kaip gyvenimo norma. Perfekcionizmo diegimas paremtas tokiomis tėvų nuostatomis:

  • kiek tiksliai tėvai atspindi vaiko gabumus ir būsenas;
  • kiek jie tikisi, kad jis bus kitoks;
  • kiek sąlygų jie vaikui iškelia, t. y. kiek jie nutolę nuo besąlygiškos meilės.

Kiekvienas vaikas anksčiau ar vėliau supranta, koks jis yra: greitas ar lėtas, vikrus ar kiek inertiškas, optimistiškas ir rizikuojantis ar labiau skeptiškas ir atsargus, gražus ar nelabai. Bet iš pradžių visa tai suvokia per tėvų prizmę, o tik paskui iš tikrų veidrodžių. Tėvai realistai perteikia vaiko atspindį, kuris yra daugmaž tikroviškas, pavyzdžiui: tu išalkęs, tau šalta, tau liūdna, tu džiaugiesi. Šis atspindys padeda vaikui susivokti, koks jis yra. Taip kuriasi vaiko suvokimas, koks yra jo realusis „aš“.

Kartu vaikas sužino, koks jis turėtų būti. Juk tėvai savo mimika, žodžiais leidžia suprasti, ko iš jo tikisi: „Tai sudaužei vazą? Hmm…“ „Padėjai močiutei? Šaunuolė!“ Taip šalia realiojo „aš“ atsiranda idealusis „aš“, t. y. įsivaizdavimas, koks turėtum būti. Normalūs tėvai perspaudžia savo teigiamą vertinimą ir kartais labai mažiems vaikams parodo stebuklingą veidrodį: „Mama, ar aš bjauriai nupiešiau?“ – „Ne, tavo žmogeliukas visai gražus.“ Būtent tas stebuklingas veidrodis, kuriame vaikas mato geresnį vaizdą, palaiko lopšelinio ir darželinio amžiaus vaikų tobulumo būseną. Mažam vaikui reikia būtent tokio atsakymo, o mokyklinukas jau tuo nepatikės – jam reikia, kad veidrodis būtų tikroviškesnis. Galimybė vaikui vystytis atsiranda tuomet, kai susidaro atotrūkis tarp to, kaip yra dabar ir kaip galėtų būti geriau. Žinoma, jis kelia nusivylimą: „Mama, man nesiseka gražiai nupiešti!“ Bet šį atotrūkį gali sumažinti, pavyzdžiui, veiksmo pakartojimas: „Pabandyk nupiešti dar kartą: matai, nosis jau tiesesnė.“ Taip stiprėja įgūdžiai ir vaikas aprimsta: jis supranta, kad vystosi, nes laikui bėgant tikrovė priartėja prie idealo. Pagrindiniu gyvenimo kelrodžiu tampa realusis „aš“ – koks aš esu ir ko galiu iš savęs tikėtis.

Tarp realiojo ir idealiojo „aš“ visuomet tvyro įtampa, padedanti vystytis. Tačiau tam reikia, kad realusis „aš“ būtų sukurtas remiantis tuo, kas tu esi, o ne tuo, kaip tave įsivaizduoja tėvai. Pavyzdžiui, jeigu vaikas nemėgsta darželio, tėvai neturėtų to nepaisyti ir teigti: „Mūsų mergaitė dievina darželį.“ Čia jau nebe stebuklingas, o kreivas veidrodis.

Jei tėvai teisingai atspindi vaiko būsenas, dažnai rodo, kad juo patenkinti, tuomet realusis „aš“ yra artimas tikroms vaiko būsenoms bei savybėms ir nedaug skiriasi nuo idealiojo „aš“. Kuo vaikas mažesnis, tuo dažniau sveiki tėvai atspindi jį lyg stebuklingas veidrodis: „Koks gražus piešinukas!“ (nors vaikas nupiešė kažkokią makalynę).

Vyresniam vaikui atspindėjimas būna panašesnis į tikrą veidrodį: „Žiūrėk, nupiešta nosis galėtų būti arčiau veido vidurio.“ Tėvai tarsi eina vaikui iš paskos ir, augant jo gebėjimui priimti nusivylimą, atsargiai priderina savo vertinimus prie to, kaip pats vaikas save vertina. Tokiu atveju veidrodis vis dažniau iš stebuklingo virsta tikru ir retai iškreipia vaizdą. Vaikas netampa perfekcionistu: jis žino, koks yra dabar, ir suvokia, kad tiek jis pats, tiek pasaulis galbūt ir galėtų būti geresni, bet viskam savas laikas, be to, ir taip yra neblogai. Gyvenime jis susipažįsta ir su visuomenėje vyraujančiomis normomis bei vertybėmis, tačiau žmogus nesijaučia blogai, jeigu nėra pirmūnas, o jo automobilis, pajamos, drabužiai ir sutuoktinis nėra pačios aukščiausios klasės. Jam svarbu ne tai, kaip jį vertina kiti, o tai, kas patinka ir nepatinka jam pačiam, kokie jo pomėgiai, vertybės. Jis atsižvelgia į kitus ir juos supranta, nes aiškiai suvokia save.

 

Perfekcionizmo veidrodžiai

Idealu, jei tėvai besąlygiškai myli vaiką. Besąlygiškos meilės šūkis: „Tu esi geras toks, koks esi!“ Žinoma, tikėtis iš tėvų tokios idealios meilės – irgi perfekcionizmas. Tačiau gana geri tėvai tarsi praneša vaikui: „Svarbiausia, kad tu esi, o ką tu savyje išugdysi, laiko klausimas.“ Turima omenyje, kad vaikas turi tam tikrų įgimtų gabumų ir laikui bėgant jie atsiskleis. Vaikas auga įsitikinęs: „Esu gana geras, o tai, kad dar neišaugau, kad klystu, tik laiko klausimas, bet jaučiuosi saugiai, nes mane vis tiek myli.“ Vaikas nėra tobulas, bet jis jaučiasi tikras dėl ateities ir tėvų meilės.

Perdėtai sąlygoti santykiai su vaiku reiškia: „Pirmiausia turi laikytis tam tikrų sąlygų, o svarbiausia – kaip tu atrodai kitiems.“ Vaikas dažnai jaučiasi nesaugus, neužtikrintas dėl tėvų meilės. Tokie tėvai neatsižvelgia į vaiko gabumus, o jų vertinimas gali būti nutolęs nuo tiesos: jis tyčia gadina daiktus, nes mūsų nekenčia; jis – piktybinis tinginys; jis – išlepintas melagis; jis – vagis ir akiplėša. Tokį požiūrį matome pasakoje apie Pelenę. Pamotė ir jos dukros nuolat menkina Pelenę, įžvelgia tik jos trūkumus (beje, dažnai savo pačių). O savo dukrų savybes pamotė išpučia. Ji elgiasi nerealistiškai ir Pelenės, ir dukrų atžvilgiu. Tokiais atvejais veidrodis būna kreivas. Tėvai nemato, kas iš tiesų vyksta su vaiku, jiems ir taip neva viskas aišku, jų veidrodis remiasi lūkesčiais: „Turi atsiprašyti ir pasitaisyti“ (Pelenei) ir „Tu nusipelnei geresnio likimo – bandyk tekėti už princo“ (dukroms).

Labai dažnai vaikas turi atsverti, kompensuoti tai, kas motinai ar tėvui nepatinka savyje, kitame vaike, aplinkiniuose. Tam, kad jaustumeisi priimtas šeimoje, turi laikytis sąlygų. Jos neužtikrina tėvų meilės, tačiau bent jau apsaugo nuo bausmės, šiurkštaus atstūmimo, pasmerkimo ir kaltės jausmo. Šios sąlygos būna dviejų rūšių: draudžiamosios ir nurodomosios. Draudžiamosios sąlygos skamba taip: nebūk toks nevykėlis kaip tavo brolis (sesuo); tik nekartok mano klaidų; tikiuosi, netapsi tokia pasileidusi kaip dauguma šiuolaikinių merginų. Nurodomoji sąlyga leidžia vaikui suprasti, kokio vaidmens iš jo tikimasi: tavo tėvas sukėlė man tiek skausmo, o tu esi mano paguoda; arba daryk gerai, arba išvis nedaryk; tu mūsų vienintelė viltis. Šiuo atveju nepaisoma realių vaiko gabumų, polinkių, charakterio. Vaikas auga neužtikrintas savimi, nes nuolat jaučia, kad turi atitikti idealizuotą ar iškreiptą tėvų įsivaizdavimą. Koks jis yra iš tiesų, darosi vis mažiau aišku. Beje, dėl šios priežasties pirmūnams dažnai sunku išsirinkti profesiją. Juk jie stengiasi tiesiog būti pirmūnais, o kam iš tiesų yra gabūs ir kokią profesiją reiktų rinktis, jie nesuvokia.

Perfekcionizmą lydi vidinis susiskaldymas tarp idealiojo ir realiojo „aš“, kai realusis „aš“ darosi vis mažiau žinomas, o idealusis tampa vieninteliu kelrodžiu. Jį vėliau papildo visuomenėje vyraujančios vertybės.

  • Turėk karietą, tarnus, puikų meilužį ir turtingą vyrą. (XVIII a.)
  • Turėk gerą tarnybą, europinį išsilavinimą, dvarą ir solidžias pajamas. (XIX a.)
  • Turėk atletišką kūną, niekad nesibaigiančią romantinę meilę, tiek pinigų, kad apkeliautum visą pasaulį. (XX–XXI a.)

 

Vaistai nuo perfekcionizmo

Sėkminga ilgalaikė psichoterapija dažniausiai vaizduojama tokiu piešinuku: į psichoterapeuto kabinetą užeina Napoleonas, o išeina šaunusis kareivis Šveikas iš Jaroslavo Hašeko romano. Idėja aiški – padėti žmogui priimti save tokį, koks jis yra. Psichoterapeutas padeda savo klientui iš naujo išgyventi vaikystę, tik šį kartą ne tėvai, o psichoterapeutas atlieka jo gyvenime tikro veidrodžio vaidmenį.

Kaip žmogus gali pats sau padėti, jei pastebi liguisto perfekcionizmo bruožų? Galbūt jam padėtų vienas sakinys, kurį kasdien kartodavo vienas kinų poetas ir filosofas: „Mokausi iš medžio būti medžiu.“

2 Komentarų

Komentuoti