Žvelgiantiems giliau

Naujas numeris

Suklastoti prisiminimai

Ar kada susimąstėte, kiek tiesos yra mūsų prisiminimuose? Ar tikrai patyrėme tiksliai tai, ką prisimename? Norisi manyti, kad savo atmintimi galime pasitikėti. Deja, ne visada.

Dažniausiai nesusimąstydami tikime, kad mūsų patirtis patvariai įsirašo į atmintį. Atrodo, kad informacija susidėlioja į tam tikrus stalčiukus kaip anksčiau kortelės su informacija apie knygas bibliotekose, tik reikia mokėti susirasti tinkamą stalčiuką ir išsitraukti reikiamą prisiminimą. Atmintis nėra vien konkrečių faktų rinkinys, tai – ir mūsų jausmai, mintys. Be to, rašytojas Umberto Eco teigė: „Atmintis – mūsų siela. Praradę atmintį, prarandame ir sielą.“ Juk remdamiesi prisiminimais mes kuriame savąjį „aš“, formuojame savęs ir gyvenimo suvokimą. Mūsų asmenybę apibūdina atmintis, tačiau mūsų prisiminimus veikia tai, kuo mes save laikome, kuo tikime. Gyvenimo tėkmėje vis iš naujo gilinamės į savo atmintį, perkuriame ją ir tam tikra prasme tampame savo fantazijos kūriniais. Kadangi žmoguje nėra mechanizmo, galinčio atskirti netikrus prisiminimus nuo tikrų, klaidingi prisiminimai mūsų asmenybę veikia taip pat kaip tikrieji. Mokslininkė Elizabeth Loftus atliko paprastus eksperimentus, kuriuose tiriamiesiems įteigė prisiminimus. Tiriamiesiems pasakojant savo vaikystės istorijas, lyg tarp kitko keletą kartų buvo užsimenama: „Pameni, kaip tu mėgai tą, o nemėgai ano?“ Taip dalis eksperimento dalyvių įtikėjo, kad vaikystėje apsinuodijo braškiniais ledais. Dalis tiriamųjų vėliau visai nebevalgė braškinių ledų. Taip pat tyrimo dalyviams tvirtinta, kad jie labai mėgo šparagus. Nuo tada tiriamieji šių pupelių pradėjo valgyti gerokai dažniau.

Straipsnio tęsinį skaitykite naujausiame žurnalo “Psichologija Tau” numeryje. 

Komentuoti