Kai artimiesiems nesiseka, puolame juos palaikyti ir guosti. O kaip elgiatės su savimi? Ar mokate save apkabinti, paskatinti ir mylėti?

Įsivaizduokite, kad jūsų galvoje sėdi mažas piktas homunkulas ir nuolat, net visiškai nekaltose kasdienėse situacijose, tyliai šnabžda pačius negatyviausius, pačius pikčiausius komentarus: „tu galėjai geriau“, „esi nevykęs“, „pamatysi, kaip tave už šitą „niekį“ atleis iš darbo“, „tu nevertas meilės“, „tu blogas žmogus“… Ar atpažįstate tą smerkiantį ir kritikuojantį balsą? Bene kiekvienas mūsų turime tyliau ar garsiau galvoje šnekantį vidinį kritiką, vertinantį, smerkiantį ir smukdantį. Savaime suprantama, toks savikritiškas santykis su savimi gero neduoda – nuolat jaučiame įtampą, patiriame stresą, kyla santykių problemų, depresija ir pan.

Mokslininkė dr. Kristin Neff kaip atsvarą vidiniam kritikui siūlo atjautos sau metodą. Tai gebėjimas mylėti save ir su savimi palaikyti šiltą santykį, net kai užklumpa įvairios gyvenimo negandos, jaučiamasi nevykusiu ir klystančiu. Tai buvimas nesmerkiant, neplakant ir nebaudžiant savęs, gebėjimas paguosti ir jausti empatiją sau, įsisąmoninimas ir priėmimas visų savo asmenybės dalių, net ir tų, kurios atrodo kaip trūkumai. Daugumai žmonių atjauta sau skamba kaip mistinis, be galo neįprastas dalykas – ypač tiems, kurie augdami patys nepatyrė daug empatijos, supratimo ir atjautos iš aplinkos.

Atjauta sau susideda iš trijų komponentų: geranoriškumo sau, bendražmogiškumo ir sąmoningumo (angl. mindfulness). Geranoriškumas sau apibūdina gebėjimą švelniai, šiltai reaguoti į save kenčiant bei palaikant santykį su savo paties trūkumais ir ribotumais, užuot neigus negatyvius gyvenimo aspektus ar skriaudus savikritika. Bendražmogiškumas reiškia gebėjimą suprasti, kad kančia ir asmeninės nesėkmės yra dalis bendrų žmones jungiančių patirčių. Sąmoningumas atjautos sau kontekste apibūdina nevertinančią proto būseną, kai gebama į realybę žvelgti tokią, kokia ji yra, atviru žvilgsniu, neneigiant, neišstumiant, bet ir neperdedant savo nemalonių jausmų ir minčių.

Zessin su kolegomis išnagrinėjo 79 tyrimus, kuriuose dalyvavo per 16 tūkst. žmonių, ir atrado tvirtas atjautos sau sąsajas su psichologine gerove. Ir, atvirkščiai, P. Muris atlikta tyrimų analizė atskleidė, kad mažesnė atjauta sau susijusi su depresija, nerimu, mitybos sutrikimais, stresu. I. C. Marsh nustatė, kad atjauta sau svarbi jau paauglystėje.

Akivaizdu, kad atjautą sau neprošal „pasistiprinti“ – kiek gi iš mūsų gali drąsiai teigti, kad gebame savęs nesmerkti, priimti savo ir kitų netobulumus bei nesėkmes, išlikti sau geri, net kai norisi save barti ir peikti? K. Neff atjautai sau stiprinti ir puoselėti siūlo atlikti įvairius gana nesudėtingai namų sąlygomis įgyvendinamus pratimus.


Straipsnio tęsinį skaitykite lapkričio / gruodžio “Psichologija Tau” numeryje

Jums gali būti įdomu

Parašykite atsiliepimą