Meilė ar priklausomybė? Kaip atpažinti limerenciją

Kartais tai, ką vadiname meile, tėra svaiginanti iliuzija, kuri su realybe turi nedaug bendro.

Vienas apsikabinimas, neįprastas prigludimas, draugiškas pokalbis, žinutė – ir prasideda. Nuolat galvojate, ką ji (jis) iš tikrųjų turėjo omenyje, kai nusišypsojo. Gal tai ženklas? Gal tas žmogus irgi jaučia tą patį? Bendros ateities, draugystės, santuokos, šeimos vizija jau sukasi galvoje. Gal tai meilė, o gal… limerencija?

Limerencija (angl. limerence) – tai obsesinio įsimylėjimo forma, lydima stipraus troškimo būti mylimam, idealizavimo ir emocinio nepastovumo. Esant limerencijai, meilė labiau fantazuojama nei išgyvenama – jausmas toks intensyvus, kad atrodo tikresnis nei tikrovė. Ji pažįstama daugeliui: pasakose, filmuose, populiariose dainose ir realybėje – ten, kur vietoje artumo dažnai karaliauja troškimas. Limerencija yra vienpusė, įkyri, bet labai ideali – daug geresnė ir gražesnė nei tikrovė.

Pavyzdžiui, klasikinėje pasakoje apie Pelenę princas, pašokęs ir net nesikalbėjęs su mergina, įsimyli taip, kad ieško jos ne pagal veidą, balsą ar ryšį, o pagal… kurpaitę. Jis įsimylėjo ne Pelenę kaip asmenybę, bet savo vidinį apie ją susikurtą vaizdinį – trapų, idealizuotą, beveik mitinį. Tai ne meilė žmogui, o panirimas į jausmą, kurį tas žmogus sužadino. Panašiai elgiasi ir Romeo Williamo Shakespeare’o tragedijoje – vos pamatęs Džuljetą, jis kalba apie amžiną meilę, nors prieš kelias valandas jo širdis plyšo dėl Rozalinos. Ir viena, ir kita „meilė“ nėra grįsta pažinimu, bendryste ar abipusiu ryšiu – tai jausmo intensyvumas, kuris svaigina, bet nelabai pažįsta realybės.

Limerenciją atpažįstame ir tada, kai filmo veikėjas tampa tarsi apsėstas žmogaus, su kuriuo vos susipažino. Pavyzdžiui, paauglys peržiūri visus socialinių tinklų įrašus, fantazuoja apie bendrą gyvenimą, įdeda daug prasmių į kiekvieną žinutę. Arba vyresnio amžiaus vyras, kuris, neturėdamas jokių realių santykių, vis tiek jaučiasi emociškai įsipainiojęs. Sakykime, jis niekada nepamiršo savo pirmosios meilės mokykloje – ji ir iškeliavo, ir susituokė, ir susilaukė vaikų, o jis laisvalaikiu vis grįždavo pagalvoti apie tai, kaip klostytųsi jų santykiai dabar. Argi ne romantiška taip stipriai ir staiga įsimylėti?

Limerencijos etapai – kuo toliau, tuo mažiau gražu

Romantinių dramų ar komedijų istorijas galima užbaigti labai gražiai. Deja, tikrovėje limerencija kelia gerokai daugiau kančios. Įprastai ji prasideda nuo susižavėjimo kibirkšties –vienos šypsenos, ilgesnio pokalbio, į žmogų atkreipiu dėmesį, patiriu drugelius pilve, širdis pradeda greičiau plakti. Aplanko nuojauta, jausmas, kad tai kažkas ypatinga. Nuo šios kibirkšties akimirkos mintys pradeda suktis apie būsimus susitikimus, padidėja jautrumas bet kokiam to žmogaus dėmesiui, viskas pradeda atrodyti reikšminga. Galimi laiko ir erdvės pojūčių pokyčiai – svajojant apie limerencijos objektą laikas pralekia labai greitai, pasimiršta, kur esu, ko man dabar reikia, ir pan.

Svarbu pastebėti, kad daug jausmų ir minčių keliantis limerencijos objektas labiausiai žavi ne tuo, kas ir koks yra, o savo potencialu – artumo, žavėjimosi, ateities galimybių ir gražaus gyvenimo pažadų. Tad pajutus tokią kibirkštį verta savęs paklausti – o kas man šiame žmoguje patinka? Ar tie dalykai, kurie traukia, susiję su jausmu, kad manęs nori, aš patinku, kad man skiria kitokį dėmesį nei kitoms (kitiems)? Kiek mano jausmai susiję su šiuo žmogumi, o kiek su galimybe, potencialu būti mylimai (-am), trokštamai (-am), gražiai (-iam), įdomiai (-iam), protingai (-am), svarbiai (-iam)?

Per pirmąjį etapą jausmai vis dar gana malonūs. Kartais net atpažinęs limerenciją savyje žmogus nelabai nori šio pakylėtumo jausmo atsisakyti. Juk jaučiuosi gerai, kai sulaukiu dėmesio, pamatau tą žmogų, apsirengiu gražiau, pasistengiu ateiti anksčiau, sugalvoju gal net pasportuoti…

Tačiau netrukus prasideda limerencijos objekto idealizavimas, įvairiausių prielankumo ir tikrųjų jausmų ženklų medžioklė, spurdančius drugelius pilve keičia nuolatinė įtampa ir palankumo ženklų laukimas, susitikimo akimirkų ilgesys, didžiulis nusivylimas jų nesulaukus, nuolatiniai apmąstymai, kaip dėmesio gauti, ką tam tikras mostas, komentaras ar jo nebuvimas reiškia. Prasidėjus antram limerencijos etapui, didelę dalį pojūčių sudaro gėda dėl savo stiprių jausmų. Dažnai juk ir pati limerencija yra slaptas užsiėmimas – niekaip nenoriu atvirai išsiduoti, kaip jaučiuosi, nes labai gėda ir nemalonu. Įsijungia savigrauža – paieška to, kas man negerai, jei tokio dėmesio, kokio trokštu, nesulaukiu. Ar sveriu per daug? Ne tokio stiliaus muziką ar aprangą mėgstu? Ar esu nepakankamai protinga (-as), įdomi (-us)? Juokiuosi per garsiai? Mano netinkamos pažiūros?

Kone blogiausias ir bene svarbiausias limerencijos komponentas – savivertės susiejimas su limerencijos objekto veiksmais. Jeigu tolesnis santykis nesivysto, limerenciją patiriantys žmonės gana dažnai susiduria su stipriu atkryčiu į depresiją, galimai ir kitomis priklausomybėmis, sustiprėja esamų psichikos ar fizinės sveikatos sunkumų simptomai.

Įsibėgėjus limerencijai, žmogus patiria labai panašią į priklausomybę būseną – jaučia tam tikrą vis mažėjančią euforiją, jei gauna dėmesio trupinį, ir didžiulį nusivylimą ar neviltį, jei limerencijos objekto elgesys prieštarauja lūkesčiams. Kūnas ieško „dėmesio dozės“, o jos negavęs – patiria abstinenciją. Pagaliau limerencija tampa gynybiniu mechanizmu – geriau tikėti ir laukti, nei susidurti su tuo, kokia vieniša, skausminga ar nevertinga gali būti tikrovė.

Kodėl išsigalvojame meilę?

Limerencija nuo realaus įsimylėjimo skiriasi būtent realumu. Štai keli pagrindiniai brandžios ir obsesinės meilės (limerencijos) skirtumai.

Limerencija neatsiranda tiesiog šiaip sau. Nors įsimylime visi, su limerencija dažniau susiduria tie, kurie ilgus metus patyrė nuolatinį nesaugumą, nepriėmimą, emocinį ar kitokį apleistumą. Šie jausmai, išgyventi pačiu jautriausiu žmogaus gyvenimo raidos etapu – vaikystėje, kai organizmas, įskaitant smegenis ir nervų sistemą, dar tik formuojasi, – palieka didelį tuštumos jausmą ir troškimą būti pamatytam, svarbiam ir mylimam. Užaugę su priklausomybių turinčiais tėvais ar mamomis, patyrę nepriežiūrą, tačiau kartu būdami nuo tų žmonių kone visiškai priklausomi, jaučiame neviltį ir bejėgiškumą. Vienas iš būdų tai išgyventi – fantazavimas, susikuriant kitokio pasaulio viltį.

Realybėje su psichologinėmis traumomis užaugęs žmogus tik pats sau gali suteikti tai, ko negavo tada, kai turėjo gauti. Todėl limerencija turi išlikti fantazijoje – ideali, būtent tokia, kokios reikia. Kartais žmogus patiria limerenciją skaitydamas ir išgyvendamas romanus, stebėdamas tikro santykio epizodus serialuose. Kartais limerencijos objektu tampa atlikėjas, kuris leidžia sau parodyti pasauliui ir kitiems tai, ką apie save bijo atskleisti žmogus, patiriantis limerenciją. Gana dažnai limerencija išryškėja po išsiskyrimo, kartais po ilgai netrukusio ir į tvirtesnį ryšį neišsivysčiusio susižavėjimo, neretai – dėmesį rodančiam, tačiau partnerį jau turinčiam asmeniui. Kuo mažiau pasiekiamas, kuo mažiau realus limerencijos objektas, kuo šis ryšys labiau neapibrėžtas – tuo geriau.

Esame pora… bet ar tikrai?

Limerencija gali aplankyti ir ilgalaikius santykius, ypač jei vienas iš partnerių išlieka emociškai nepasiekiamas, o kitas palaiko ryšį viltimi, kad tikra meilė dar prasidės. Tada vienas žmogus įsimyli ne tiek kitą žmogų, kiek galimybę būti pagaliau pamatytas, priimtas, mylimas. Idealizuojamas ne tikras partnerio elgesys, bet tai, ką jis galėtų reikšti: vienas vakaras kartu suteikia vilčių ir pakilią nuotaiką savaitei. Jei po to seka emocinis atšalimas, viltys virsta dideliu nusivylimu.

Svarbu suprasti: nors limerencija ir kopriklausomybė gali atrodyti panašios (abi susijusios su priklausymu nuo kito žmogaus elgesio, nuotaikų, patvirtinimo) – jų psichologiniai pagrindai skiriasi. Kopriklausomybė dažniau susiformuoja kaip ilgalaikė strategija, būdinga tiems, kurie vaikystėje privalėjo užsidirbti meilę prisitaikydami, kontroliuodami, ignoruodami save. Limerencija labiau panaši į emocinį apsvaigimą. Staiga užgriuvęs įsimylėjimas įkalina priklausomybėje nuo vilties. Viliamasi, kad bus atsakyta tuo pačiu, kito žmogaus elgesys interpretuojamas taip, kaip norisi ir labiau patinka. Limerencijos objektas matomas ne visai toks, koks yra – neigiamas elgesys ar savybės priskiriamos aplinkybėms, o didžiausias svoris atitenka pakylėtumo jausmui, užplūstančiam sulaukus dėmesio, artumo ir pan. Galimi ir sudėtingesni atvejai, kai santykiams būdingi ir kopriklausomybės, ir limerencijos požymiai.

Kaip atsikratyti limerencijos būsenos

Pirmas žingsnis iš limerencijos – atpažinti šią būseną. Tam reikia drąsos ir sąmoningumo. Visų pirma – leisti sau pastebėti, kaip dažnai mintys sukasi apie konkretų žmogų, kaip intensyviai reaguojama į smulkius ženklus, kaip sunku susitelkti į savo gyvenimą, darbą, kitus santykius.

Antra – svarbu patyrinėti savo limerenciją: koks jausmas aplanko dėl šios fantazijos? Kuo ji skiriasi nuo to, kaip jaučiamasi kasdien? Ką galima padaryti, kad visada būtų jaučiamasi taip, kaip su limerencijos fantazijos objektu? Ko trūksta ir kaip galima sau tai suteikti be to žmogaus? Norint atsakyti į šiuos klausimus, gali praversti psichologinė pagalba – ne visuomet limerencijos priežastys būna akivaizdžios.

Būtina apriboti ir kontaktą su žmogumi, kuris tapo limerencijos objektu, stabdyti kylančius lūkesčius ir fantazijas. Labai naudinga realistiškai peržiūrėti santykio su limerencijos objektu bendrą vaizdą – ką šis santykis suteikia, ko jam trūksta, ko tokiam santykiui reikia? Kartais tenka paklausti savęs, ar limerencijos objekto elgesys iš viso priimtinas ir adekvatus. Pavyzdžiui, jis rodo ypatingą dėmesį, tačiau turi kitą partnerę (-į). Susitikus pasikalbėti įvyksta fizinis kontaktas, bet limerencijos objektas jo nelaiko reikšmingu. Susikimba rankomis, tačiau vakare eina į pasimatymą su kitu žmogumi.

Vienas efektyviausių būdų suvaldyti limerenciją – imtis realių, su limerencijos objektu susijusių veiksmų. Jei jis ne romano ar serialo veikėjas ir ne garsus užsienio atlikėjas, svarbu prieiti, pasikalbėti, neberodyti dėmesio, išdrįsti atskleisti savo jausmus.

Limerencija gali atrodyti tarsi svaiginantis nuotykis, tačiau už jos slypi tikrovės neatitinkantis jausmas, kuris ilgainiui alina. Atpažinę šią būseną, galime rinktis sąmoningesnį kelią – kurti santykius, paremtus tikru pažinimu, abipusiu įsipareigojimu ir saugumu. Meilė, kuri auga realybėje, o ne vien fantazijose, yra mažiau dramatiška, bet kur kas gilesnė ir patikimesnė.

Kaip atpažinti, kad tai limerencija, o ne meilė?

• Mintys nuolat sukasi apie vieną žmogų.
• Jaučiate euforiją, sulaukę menkiausio dėmesio ženklo, ir neviltį – jo nesulaukę.
• Fantazuojate apie santykius, kurie realybėje beveik neegzistuoja.
• Idealizuojate kitą žmogų ir nepastebite jo trūkumų.
• Jūsų savivertė priklauso nuo kito žmogaus elgesio ar reakcijų.