Ne visi augome darniose ir rūpestingose šeimose, atliepiančiose ne tik fizinius, bet ir emocinius mūsų poreikius. Deja, neįmanoma pakeisti savo tėvų ar vaikystės patirčių. Bet galima išmokti būti geromis mamomis… sau.

Nesvarbu, kiek žmogui metų, vaikystės nuoskaudos gali lydėti visą gyvenimą. Jei teko patirti sunkią vaikystę, net ir suaugus gali būti jaučiamas besąlygiškos tėvų meilės, dėmesio, pripažinimo trūkumas. Tai daro įtaką žmogaus požiūriui į pasaulį ir save, apsunkina asmeninius santykius, trukdo pasitikėti savimi ir kitais. Negalime grįžti atgal į praeitį ir priversti tėvų elgtis kitaip, atliepti mūsų poreikius. Bet suaugę turime galimybę atsiremti į save, prisiimti atsakomybę ir padėti sau augti bei gyti.

Pasitaiko, kad tėvų nepriežiūrą ar nuolatinius užgauliojimus patyrę asmenys gyti pradeda tik atsiskyrę nuo šeimos narių, kurių elgesys žalojantis, toksiškas. Kai, užuot kaltinę tėvus ar bandę juos pakeisti, energiją nukreipiame į savęs auginimą, galime patys sau tapti stipria atrama. Tiesa, atsiriboti nėra paprasta. Visuomenė ar net artimieji gali smerkti dėl tokio pasirinkimo. Tačiau kartais tai būna vienintelė išeitis, norint palikti skausmą praeityje ir gyventi sveiką, visavertį gyvenimą. 

Vaikystėje dažniausiai neturime galimybių savęs išgelbėti, net jei aplinka pavojinga. Tik suaugę, pamatę daugiau sveikų santykių (pavyzdžiui, partnerio tėvų šeimoje, tarp kolegų ar draugų) žmonės suvokia, kad tai, ką patyrė, nėra normalu, nėra teisinga. Bet svarbiausia – tai jokiu būdu nėra jų kaltė. Būtent tada ir ateina suvokimas, kad mes ne tik turime teisę, bet ir privalome imtis veiksmų save apsaugoti.

Kai suaugti tenka per anksti

Augdami fiziškai ar emociškai nesaugioje aplinkoje su socialinių įgūdžių stokojančiais, priklausomybių turinčiais ar emociškai nebrandžiais tėvais vaikai turi suaugti itin anksti. Jie būna priversti patys pasirūpinti savimi, o kartais ir broliais, sesėmis ar net pačiais tėvais. Dažnai jiems pavyksta. Bet ne pagal metus rimta atsakomybė atima galimybę būti nerūpestingu vaiku. Tai suformuoja įveikos mechanizmus, kurie užaugus trukdo atsipalaiduoti ir mėgautis gyvenimu.

Tad užaugus kai kurių išgyvenimo strategijų tenka atsimokyti. Pavyzdžiui, stengtis ne pasirūpinti aplinkiniais, o pirmiausia išmokti pasirūpinti savimi. Taip pat iš naujo mokytis leisti sau žaisti, svajoti, pildyti savo norus.

Jei tėvų loterijoje ištraukėme nesėkmingą bilietą, vis tiek turime mažiausiai du pasirinkimus: plaukti pasroviui ir leisti gyvenimui mus mokyti klumpant ir keliantis arba čiupti jautį už ragų ir imti atsakomybę į savo rankas. 

Kaip neįkristi į aukos vaidmenį

Galime visą gyvenimą savęs klausti, kodėl būtent mums nepasisekė, kodėl teko patirti tėvų nemeilę, pykčio protrūkius, žeminimus ar kitą skaudinantį elgesį. Tačiau tokie klausimai nieko nepakeis. Savigaila ar pyktis nepadeda judėti toliau. Jei norime gyventi visavertį gyvenimą, sklidiną meilės, priėmimo, palaikymo, – svarbu susitelkti į tai, ko mums reikia dabar. Turime ieškoti būdų patys suteikti sau tai, ko trūko vaikystėje. Nebereikalaudami ir nebelaukdami iš kitų, o pasirūpindami savimi taip, kaip galime geriausiai. 

Psichoterapeutė Linda Esposito pabrėžia, kad vaikystėje iš tėvų svarbu mokytis emocinio intelekto, psichologinio atsparumo, ribų ir sveikų santykių principų. Jei matome gerą pavyzdį, visa tai perimame natūraliai. O jei matytas pavyzdys netenkina? Suaugus išmokti kai kurių dalykų ir pakeisti įprastus elgesio modelius reikia sąmoningų pastangų, bet tai vis tiek įmanoma. 

Visų pirma galime pažvelgti į veidrodį ir savęs paklausti – ar matome žmogų, kuriuo norime būti, ar tai, ką mums įdiegė tėvai? Kas slepiasi po visomis kitų uždėtomis kaukėmis ar gniaužtais? Psichoterapeutė Annie Wright sako, kad žmonėms, kuriems teko auginti savo tėvus ar nuolat kovoti dėl išgyvenimo, gali būti sudėtinga tapti švelniems sau patiems. Tačiau švelnumo, atidos ir besąlygiško priėmimo galima išmokti. Žingsnelis po žingsnelio galime pažinti ir pradėti gerbti savo kūno bei jausmų siunčiamus signalus, paisyti savo poreikių.

Išdrįskite pasakyti NE

Siekdami save pakeisti, patobulinti, tapti geriausia savo versija, neretai esame skatinami išeiti iš komforto zonos, perlipti baimes. Vis girdime raginimus pasistengti dar truputį. Bet mokantis švelnumo sau svarbiau yra gebėjimas laiku sustoti, įsiklausyti į vidinį balsą ir nespausti savęs daryti to, ko nesinori. Svarbu išmokti priimti save visokį – išsigandusį, liūdną, piktą ir pavargusį.

Psichiatras Donaldas Winnicottas pakankamai gerą mamą apibūdino kaip besistengiančią, mylinčią ir besirūpinančią vaiku, bet kartais klystančią. Būtent tai parodo vaikams, kad nė vienas nesam tobuli, o suklydę galime toliau stengtis, kurti ryšį ir atitaisyti skriaudas. Šią koncepciją A. Wright rekomenduoja taikyti ir stengiantis perauklėti pačius save. Neturime stengtis būti tobuli, taip sau tik pakenksime. Užtenka būti „pakankamai gera mama“ sau. Net jei ne visada pavyksta pasirūpinti savimi, galime išlikti švelnūs ir save palaikyti. Klaidos ir nesėkmės nereiškia, kad mums nepavyko ar kad negalime pabandyti ir vėl.

Kartais dvejojant, kaip būtų teisingiausia pasielgti, verta savęs paklausti – o ką tokioje situacijoje patartumėte savo vaikui? Ar patartumėte sakyti NE, palaikytumėte, o gal skatintumėte atsitraukti? Ką pasakytumėte, kai darosi pernelyg sudėtinga valdyti emocijas arba kai užduotis viršija esamas galimybes, gebėjimus, išteklius?

Laiškas SAU mamos vardu

Ar norėtumėte atrasti savyje daugiau stiprybės ir įkvėpimo? Pamatyti save, savo nueitą kelią, pasiekimus, stiprybes nauju žvilgsniu – su pagarba, o gal net pasigėrėjimu? Tai padaryti padės paprasta terapinė užduotis – laiškas sau (taip, lyg jį rašytų mylinti, besirūpinanti, gero linkinti mama). 

Kaip tai galėtų atrodyti? Pasak patyčių kultūrą tyrinėjančios mokslininkės Dorothy Suskind, jis galėtų skambėti maždaug taip: „Mieloji (-asis), esi drąsi (-us) ir stipri (-us). Matau, kad tau sunku pasitikėti naujais žmonėmis ar pasiūlymais, nes užaugai tarp žmonių, kurie nuolat nuvildavo. Bet dabar jau yra kitaip. Tu susikūrei savo saugų draugų ratą, radai patikimų ir įkvepiančių žmonių bendruomenę. Jau gali save apsaugoti. Išmokai išgirsti savo kūno signalus ir pasitikėti vidiniu jausmu, atsitraukti nuo žmonių, greta kurių jautiesi nesaugiai, leistis į santykius tik tada, kai jie atitinka tavo vertybes. Tau puikiai sekasi. Didžiuojuosi Tavimi. Su meile – Tavo motiniškoji dalis“.

Dar vienas veiksmingas pratimas, padedantis atsiriboti nuo praeities ir pajusti autentišką savastį – skirtumų sąrašas. Sulenkite perpus popieriaus lapą. Vienoje pusėje surašykite, kaip jūs rūpinatės savo vaikais ar kitais artimaisiais, puoselėjate draugystes ir gyvenate vadovaudamiesi savo vertybiniu kompasu. Galite net prisiminti ir pasižymėti pavyzdžius, kaip elgiatės per atostogas, vakarienę ar šeimos šventes. Tuomet prie kiekvienos situacijos parašykite, ką jūsų mama ar kitas šeimos narys, dėl kurio vis dar jaučiate skaudulį, darytų panašiomis aplinkybėmis. Atkreipkite dėmesį į skirtumus. Pasak tarpasmeninius santykius tyrinėjančios mokslininkės Rachel McLaren, įvardijęs šiuos skirtumus žmogus geriau suvokia, kad yra KITOKS žmogus nei jo mama ar kitas emocinę žaizdą palikęs šeimos narys. 

Taip pat labai svarbu prisiminti, kad nesame kalti dėl to, ką teko patirti. Nepaisant visuomenės stereotipų ir tabu, kartais būtina pripažinti, kad ne visos mamos yra pakankamai geros mamos, ir papasakoti savo istoriją. Terapeutas, partneris ar draugas gali išklausyti ir padėti pamatyti, kiek stiprybės ir vidinės tvirtybės savyje turite. Atvirumas ir jausmas, kad esi priimtas, padeda išsilaisvinti iš gėdos ir savęs kaltinimo.

Mamos vaidmuo mūsų visuomenėje dažnai išaukštinamas, sudievinamas. Deja, ne visoms pavyksta būti mama, kokios reikia vaikams. Jei Mamos diena jums ne šventė, o skausmingų prisiminimų diena – turite teisę pykti, būti išgirsti ir pasiskųsti, kaip nepasisekė mamų loterijoje. Svarbiausia šioje būsenoje neužstrigti. 

Nesvarbu, kokia buvo vaikystė – suaugę galime išgyti, sustiprinti savo asmenybę ir gyventi taip, kaip norisi. Esminis dalykas – mokytis kurti sveikus santykius, brėžti ir apginti savo ribas. Mes patys galime ir turime kompensuoti patirtas skriaudas būdami geriausia mamos versija… patys sau.

Komentarai neleidžiami