Tema

Pažink save

Tema

Psichologija nebūtų tokia įdomi, jei nebandytų paaiškinti mūsų elgesio suprantama kalba. Tačiau didžiausias to trūkumas, kad sudėtingas reiškinys suvedamas iki paprasto. Su tipologijomis susipažinusiam žmogui nesunku pasirodyti ekspertu, pasakius: „Jis elgiasi kaip tipiškas introvertas, nes vengia bendrauti.“ Arba: „Judviejų santykiai pagal socioniką yra konfliktiški, todėl nieko keista, kad negalite pakęsti vienas kito.“ Kalbančiajam tai nė motais, nes poreikį pabūti vienam jaučia kiekvienas žmogus ir vargu ar tai susiję tik su introversija. Ir kad socionika – žmonių klasifikavimas pagal Carlo Gustavo Jungo psichines funkcijas – negali nieko atskleisti apie partnerių suderinamumą, nes konfliktų kyla tarp daugybės žmonių, kurie puikiai sutaria ir netgi myli vienas kitą. Paaiškinimas „tu taip elgiesi, nes toks yra tavo tipas“ atrodo gana abejotinas, net jei tipologija būtų patikima ir pagrįsta moksliniais eksperimentais. Šiuo metu egzistuoja apie šimtą įvairiausių tipologinių klasifikacijų. Pažvelkime į keletą populiariausių. Skysčių teorija Keturis žmonių temperamentus V a. pr. Kr. išskyrė graikų gydytojas Hipokratas,…

Regis, muzikantas Frankas Zappa klydo teigdamas: „Tiek daug knygų, tiek mažai laiko.“ Kaip rodo naujausias tyrimas, knygų skaitymas gali pridėti net dvejus papildomus gyvenimo metus. Becca R. Levy su kolegomis analizavo 12 metų trukusio tyrimo duomenis, kuriame dalyvavo daugiau nei 3,6 tūkst. 50 metų ir vyresnių asmenų. Nustatytas įdomus ryšys – kuo daugiau žmogus skaitydavo knygų, tuo ilgiau gyvendavo. Apskaičiuota, kad asmenys, kurie per savaitę skaitymui skirdavo 3,5 valandos, turėjo 17 proc. mažesnę tikimybę numirti per ateinančius 12 metų, o daugiau nei 3,5 valandos skaitę senjorai – net 23 procentais. Knygų mėgėjai vidutiniškai išgyvendavo dvejais metais ilgiau nei neskaitantys asmenys. Pastebėta, kad daugiausia knygas skaitė moterys, išsilavinę ir pasiturintys asmenys. Nors žurnalus ir laikraščius skaitę tiriamieji taip pat gyvendavo ilgiau nei išvis neskaitantys žmonės, knygų poveikis buvo stipresnis. Neaišku, kodėl knygos turi tokią didelę įtaką mūsų ilgaamžiškumui, tačiau mokslininkai spėja, kad skaitymas teigiamai veikia mūsų smegenis. A. Bavishi, M. D.…

Didžiausi atradimai prasideda ne laukiant mūzos, o dirbant ir užduodant sau tinkamus klausimus. Kartais norisi, kad viskas vyktų pagal planą, ir laikomasi jo įsikibus, net jei tai tėra visuomenės normų kratinys arba atgyvenęs kaip darželio laikų žaislas – toks mielas ir pažįstamas, kad baisu paleisti. Nors gyvenate kaip anksčiau, kažkodėl sunku atsikelti į darbą, draugai nebedžiugina, o laisvalaikis atrodo nykus ir beprasmis (o gal jo išvis nėra?). Jūsų emocijos siunčia žinutę – metas pradėti savo gyvenimo tikslų reviziją. Jei jaučiatės įstrigę užburtame rate, pabandykite keisti taktiką – skirti laiko sau ir pasitikrinti, ko iš tiesų norisi. Nesvarbu, ar ką tik baigėte mokyklą ir nežinote, kuriuo keliu pasukti, ar gyvenimo prasmės klausimai neduoda ramybės švenčiant 40-metį ar išėjus į pensiją. Deklaruoti savo asmeninę nepriklausomybę ir ryžtis pokyčiams ne visada lengva, bet įmanoma. Asmenybė – pokyčių stabdys? Pokyčiai, vaikystės svajonių įgyvendinimas ir įsiklausymas į savo vidinius troškimus vilioja daugelį, tačiau ne mažiau…

Rūpintis savo kūnu naudinga, tačiau perdėtas dėmesys fiziniams pojūčiams gali tapti nerimą keliančia manija. Atsiverskite pirmą pasitaikiusį žurnalą moterims arba bet kokį populiarų interneto portalą. Tikriausiai pastebėjote, kokių straipsnių, reportažų ir reklamų daugiausia. Čia visko galite rasti apie tai, kaip: • sulieknėti; • sveikai maitintis; • išlaikyti gražius plaukus. Toliau aprašomi ne mažiau svarbūs dalykai: kaip patobulinti ir atjauninti odą, kaip pagerinti regėjimą be akinių, kaip suteikti dantims akinamo blizgesio, kaip ištreniruoti pavydą keliantį reljefinį pilvuką, ir t. t. Atrodo, svarbiausias uždavinys, lydintis šiuolaikinį žmogų, – patobulinti tai, kas žmogui duota gamtos, savo kūną. Apstu pasiūlymų, kaip valdyti ir kūno funkcijas. Tai, kas, atrodytų, vyksta natūraliai, – augimas, vystymasis, sirgimas ir pasveikimas nuo ligų, miegas, mityba, kvėpavimas, dauginimasis – visa tai siūloma kontroliuoti, valdyti, tobulinti. Tiesa, normos, su kuriomis lyginama, retkarčiais kinta. Vyresni žmonės nenustoja stebėtis, kaip periodiškai tai pasmerkiami, tai reabilituojami tokie produktai kaip cukrus, druska, kava, raudonasis vynas,…

Ar pastebėjote, kad, jeigu einant gatve maža mergaitė jums pažiūri į akis ir nusišypso, jūs nejučiomis atsakote tokia pačia šypsena? Psichologai jau seniai pastebėjo, kad, atkartodami kitų emocijas, mes geriau suprantame, kaip jaučiasi tas žmogus. Tačiau ne visi gali laisvai šypsotis, pavyzdžiui, po botulino injekcijos suparalyžiuojami tam tikri veido raumenys, kurie šiek tiek iškreipia emocijų raišką. Tokios procedūros vis labiau populiarėja, nes dėl jų oda tampa lygesnė. Tačiau ar pasikeitusi emocijų raiška nenuskurdina gebėjimo suvokti kito emocijas? Italų mokslininkai atliko paprastą eksperimentą – jie tikrino, kaip gerai žmonės atpažįsta kito emocijas prieš pat botulino injekcijas ir praėjus dviem savaitėms po jų. Kai emocijos būdavo labai ryškios, pavyzdžiui, plati šypsena, problemų nekildavo, tačiau, kai būdavo rodomos subtilesnės emocijos, rezultatai smarkiai suprastėdavo. Botulino sukeltas veido raumenų paralyžius neleisdavo atkartoti veido išraiškos, todėl atpažinti subtilias emocijas tapdavo sudėtinga. Gali būti, kad dėl to nukenčia bendravimas, juk daug sunkiau užmegzti ir palaikyti ryšį, kai…

Vaikystėje verkdavome visi ir dėl įvairių priežasčių: nepasidalyto žaislo, sumušto kelio ar nugaišusio kačiuko, tačiau suaugus sūrios ašaros aplanko ne kiekvieną. Kai kurie bijo emocijų, kiti nenori pasirodyti silpni, o vyrams ašaras užspaudžia lyčių ir kultūriniai stereotipai. Įdomu tai, kad mokslininkai iki šiol ginčijasi dėl ašarų prasmės, tad kyla klausimas, verkti ar užgniaužti ašaras. Tilburgo universiteto (Nyderlandai) mokslininkas Asmiras Gračaninas su komanda nusprendė išsiaiškinti, kaip verkimas veikia mūsų savijautą. Atliktame tyrime dalyviai žiūrėjo du už širdies griebiančius filmus: „Hačiko: šuns istorija“ (2009) ir „Gyvenimas yra gražus“ (1997). Jautrūs filmai pravirkdė maždaug pusę žiūrovų. Iškart po peržiūros dalyviai pasakojo, kaip jautėsi. Pastebėta, kad verkiantieji jautėsi prasčiau už neverkusius asmenis. Tačiau, pasidomėjus jų savijauta po 20 minučių, paaiškėjo, kad jie jaučiasi taip pat kaip prieš filmą. Praėjus 90 minučių po filmo peržiūros, ašarotojų grupė jautėsi netgi geriau nei prieš filmą. Spėjama, kad ašaros padeda išlaisvinti susikaupusią emocinę įtampą, todėl gerai išsiverkę jaučiamės…