Vaikystėje verkdavome visi ir dėl įvairių priežasčių: nepasidalyto žaislo, sumušto kelio ar nugaišusio kačiuko, tačiau suaugus sūrios ašaros aplanko ne kiekvieną. Kai kurie bijo emocijų, kiti nenori pasirodyti silpni, o vyrams ašaras užspaudžia lyčių ir kultūriniai stereotipai. Įdomu tai, kad mokslininkai iki šiol ginčijasi dėl ašarų prasmės, tad kyla klausimas, verkti ar užgniaužti ašaras. Tilburgo universiteto (Nyderlandai) mokslininkas Asmiras Gračaninas su komanda nusprendė išsiaiškinti, kaip verkimas veikia mūsų savijautą. Atliktame tyrime dalyviai žiūrėjo du už širdies griebiančius filmus: „Hačiko: šuns istorija“ (2009) ir „Gyvenimas yra gražus“ (1997). Jautrūs filmai pravirkdė maždaug pusę žiūrovų. Iškart po peržiūros dalyviai pasakojo, kaip jautėsi. Pastebėta, kad verkiantieji jautėsi prasčiau už neverkusius asmenis. Tačiau, pasidomėjus jų savijauta po 20 minučių, paaiškėjo, kad jie jaučiasi taip pat kaip prieš filmą. Praėjus 90 minučių po filmo peržiūros, ašarotojų grupė jautėsi netgi geriau nei prieš filmą. Spėjama, kad ašaros padeda išlaisvinti susikaupusią emocinę įtampą, todėl gerai išsiverkę jaučiamės ramiau. Kai kitą kartą kino teatre ašaros užtvenks akis, netramdykite jų. Galbūt tą verkimo akimirką ir jausitės blogai, tačiau po kurio laiko pajusite palengvėjimą.
A. Gračanin, A. J. J. M. Vingerhoets, I. Kardum, M. Zupčić, M. Šantek, M. Šimić. Why crying does and sometimes does not seem to alleviate mood: a quasi-experimental study. Motivation and Emotion, 2015.
