Iš pažiūros nekaltas grupinis mąstymas verčia mus elgtis žiauriai ir neapgalvotai.
„Kas ne su mumis – tas prieš mus“ – tai frazė iš Biblijos, kurią savo kalbose iki šiol mėgsta pasitelkti aršūs oratoriai. Kodėl nuo pat seniausių laikų esame linkę dalintis į grupes ir už jų ribų matyti priešus? Į šį klausimą atsakyti bus lengviau, jei suprasime, kas yra „grupinis mąstymas“.
Žmonėms natūralu pagal skirtingas charakteristikas skaldytis į būrius. Evoliucijos požiūriu būti kolektyvo dalimi reiškia būti saugiam, turėti daugiau galimybių išgyventi ir pratęsti giminę. Todėl skirstytis į grupes yra užkoduota mūsų prigimtyje.
Jau gimstame priklausydami tam tikrai grupei pagal tautybę, odos spalvą, socialinę padėtį, religinius šeimos įsitikinimus. Dar vaikystėje išmokstame patys save priskirti smulkesnėms grupėms, pavyzdžiui, pagal klausomos muzikos ar mėgstamą drabužių stilių. Jau tada išryškėja ir grupinio mąstymo užuomazgos. Apie savo grupei priklausančius žmones imame galvoti pozityviau nei apie esančius už jos ribų.
Prisiminus vaikystę, daugumai atmintyje iškyla situacijos, kai tekdavo peštis dėl grupės interesų. Gal vienas rajonas kariavo su kitu, gal sportinės aprangos gerbėjai mušėsi su neformalų stilių mėgstančiais jaunuoliais, o gal viena klasė dėl kažkokių dalykų nuolat varžėsi su kita? Dabar toks elgesys atrodo beprasmiškas, tačiau pažvelgę į suaugusiųjų gyvenimą išvystume lygiai tą patį. Vien tai, kad priskiriate save kitos krepšinio komandos gerbėjų būriui, gali išprovokuoti konfliktą. Ką bekalbėti apie priklausymą skirtingoms etinėms, religinėms ar politinėms grupėms.
Grupinis mąstymas kursto žiaurumą
Sociologas Williamas Sumneris teigė: „Kiekviena grupė puoselėja savo pasididžiavimą ir tuštybę, giriasi esanti pranašesnė, tiki savo dievybėmis ir su panieka žiūri į pašalinius.“ Priskirdami save konkrečiai grupei ir įsijausdami į šį vaidmenį, nejučiomis galime tapti žiaurūs bei neteisingi. Tai pademonstravo daugybė tyrimų, vienas jų – ir garsusis pedagogės Jane Elliott atliktas „Rudų ir mėlynų akių“ eksperimentas.
Pedagogė suskirstė trečios klasės mokinius į dvi grupes pagal akių spalvą. Rudakiams buvo pasakyta, kad jie yra protingesni už mėlynakius. Esą to priežastis – jų akių spalvą lemiantis melaninas, kuris susijęs su aukštesniu intelektu. Nors tai nebuvo tiesa, trečiokai netruko patikėti mokytojos žodžiais. Greitai rudakiai ėmė elgtis arogantiškai ir net žiauriai su mėlynakiais vaikais. Šie tapo kuklesni, užsisklendę ir net ėmė prasčiau atlikti užduotis. Taip pradėjo elgtis net tie mėlynakiai, kurie prieš eksperimentą klasėje buvo vieni iš lyderių.
Šis J. Elliott sugalvotas pratimas turėjo parodyti vaikams, kaip veikia rasizmas. Tačiau visame pasaulyje išpopuliarėjo kaip grupinio mąstymo galios pavyzdys.
Ieškokime bendrystės, o ne priešų
Tačiau kodėl mes linkę ieškoti priešų už savo grupės ribų? Kolektyvinis nusiteikimas prieš kitos grupės narius turi tūkstančių metų senumo ištakas. Jis išsivystė tais laikais, kai žmonija turėjo kovoti dėl labai ribotų išteklių. Maža to, sunkiai surinktą ar sumedžiotą maistą bet kada galėjo atimti užpuolikai iš kito kaimo ar kitos genties. Tokiomis sąlygomis išmokome savo grupei nepriklausančius asmenis vertinti kaip potencialią grėsmę.
Šis primityvus mąstymas išliko iki mūsų dienų. Kai jis nubunda, pajuntame priešiškumą kitos odos spalvos, kitos tautybės, kitoniškos išvaizdos ar įsitikinimų žmonėms. Arba net tiems, kurie serga už kitą krepšinio komandą.
Įsigilinę matome, kad iš grupinio mąstymo kylantis priešiškumas neturi jokio logiško pagrindo. Kaip ir kiti kognityviniai šališkumai, grupinis mąstymas tėra mūsų polinkis galvoti paviršutiniškai ir daryti greitas, klaidingas prielaidas. Visa tai suvokdami, posakį „kas ne su mumis – tas prieš mus“ turėtume išleisti į pensiją.
Būdami grupės dalimi galėtume pasistengti džiaugtis bendryste, o ne ieškoti priešų ten, kur jų veikiausiai nėra. Kaip tai padaryti? Užtektų prieš vertinant kitą žmogų stabtelėti ir paklausti savęs: „Ar savybės, kurias priskiriu, tikrai būdingos šiam žmogui? O gal tai grupinio mąstymo padiktuoti stereotipai? Ar turiu logišką priežastį jausti priešiškumą? Gal šie jausmai susiję ne su žmogaus asmenybę, o su priklausymu kitai grupei?“ Šie klausimai padės pažvelgti į situaciją blaiviau ir žmones vertinti objektyviau. Neskirstant jų į gerus ir blogus pagal odos spalvą, politines pažiūras ar klausomos muzikos stilių.
Comments are closed.