Dunningo-Krugerio efektas – mąstymo klaida, kuri neišmanėlius verčia jaustis profesoriais.

„Tie daktarai nesąmones kalba – aš internete skaičiau, kad…“ – porina skiepais susirūpinusi kaimynė. Klausotės ir galvojate, kada ši nekvalifikuotą darbą dirbanti ponia spėjo gauti medikės diplomą, kad taip puikiai išmano apie skiepus? Su tokiomis situacijomis susiduriame dažnai. Žmonės greitai susidaro savo nuomonę apie tam tikrą reiškinį ir įtiki, kad toji nuomonė – pati teisingiausia. Jos paneigti negali jokie argumentai ir mokslinės žinios. Kodėl taip nutinka?

Tokiais atvejais supuvusį kiaušinį būtų galima mesti į Dunningo-Krugerio efektą – dažnai pasitaikančią mąstymo klaidą. Jos principas: žemesnių gabumų žmonės yra linkę pervertinti savo sugebėjimus ar žinias. Tiesa, tyrimai rodo, kad žmonės apskritai linkę pervertinti savo gabumus. Kai kuriais atvejais ši savybė išryškėja stipriau. Šią mąstymo klaidą pirmieji aprašė mokslininkai Davidas Dunningas ir Justinas Krugeris (Kornelio universitetas, JAV), atlikę keletą eksperimentų. 

Tyrėjai pateikė grupei tiriamųjų gramatinių ir loginių užduočių. Taip pat paprašė parodyti, kaip sugeba pokštauti. Užduotis atlikę tiriamieji turėjo patys save įsivertinti balais. Tie, kurių rezultatai buvo prasčiausi, buvo linkę smarkiai pervertinti savo sugebėjimus, atlikdami gramatines, logines užduotis ir net pokštaudami. 

Ta pati tendencija išryškėjo Dunningui ir Krugeriui atliekant tyrimą ne laboratorijoje. Nuvykę į šaudyklą mokslininkai šaudymo mėgėjų klausė įvairių dalykų apie ginklus. Pasitvirtino ta pati teorija – tie, kurių žinios buvo toliausiai nuo tiesos, jautėsi didžiausi ekspertai, kalbėjo užtikrintai ir manė neklystantys. 

Ši mąstymo klaida veikia ir priešingai – didesnį gebėjimų ir žinių bagažą turintys žmonės yra linkę kritiškiau save vertinti. Be to, jie dažnai mano, kad aplinkinių gebėjimai yra geresni nei iš tikrųjų. Taigi, Dunningas ir Krugeris padarė išvadą: „Nekvalifikuoti žmonės yra klaidingos nuomonės apie save, o kvalifikuoti – apie kitus.“

Įdomu tai, kad atlikti šiuos eksperimentus mokslininkus įkvėpė vienas kurioziškas nutikimas. 1995 m. viduryje dienos buvo apiplėšti du Pitsburgo bankai. Policininkai peržiūrėjo vaizdo kamerų įrašus ir nustebo – nusikaltėlis buvo niekuo neprisidengęs veido. Maža to, jis džiugiai nusišypsojo priešais kameras ir išėjo iš banko su pinigais. Nuvykę į vyro namus pareigūnai rado vagį ir paklausė, kodėl šis nepasivargino prisidengti veido. Plėšikas paaiškino veidą išsitepęs citrinų sultimis – taip turėjo tapti nematomas. Nusikaltėlis buvo girdėjęs, kad citrinos naudojamos slaptiems laiškams rašyti – jų sulčių rašalas nematomas, kol nepašildomas. Todėl vyras nusprendė, jog citrinų sulčių pakaks, kad veidas pasidarytų nematomas. Mokslininkus ši istorija pakurstė atidžiau panagrinėti žmonių kvailumo ribas. Taip ir gimė Dunningo-Krugerio eksperimentai. 

Skamba paradoksaliai, tačiau kuo daugiau žinome, tuo geriau suvokiame savo žinių ribotumą. Kad suvoktume, jog mūsų žinios – tik lašas jūroje, turime sukaupti minimalų tam tikros srities žinių bagažą. Specialistai, sukaupę tokį bagažą, geba kritiškai vertinti savo žinias, matyti dalyko kompleksiškumą, pastebėti ne tik žinomus elementus, bet ir trūkstamas dėlionės detales. Todėl iš mokslininko, mediko, bet kurios srities žinovo dažnai išgirsite „nežinau“, „nesu tikras“, „taip, bet…“ Savo ruožtu į dalyką neįsigilinę žmonės bus dažniau linkę į kategorišką nuomonę, juos bus sunku perkalbėti, jie ignoruos prieštaringus argumentus ir užsispyrę laikysis savo tiesos. 

Trumpai tariant – protingas žmogus yra linkęs abejoti savo žiniomis, o kvailas jaučiasi viską žinąs. Šis faktas gali paskatinti kritiškai pažvelgti ne tik į aplinką, bet ir į save. Ar tikrai esame specialistai tos srities, kurią aršiai komentuojame? Gal šiek tiek pasigilinę gebėtume pažvelgti į situaciją skirtingais aspektais ir kategoriškumas lengvai išgaruotų? 

 

Kaip veikia Dunningo-Krugerio efektas?

Žemesnių gabumų ir kompetencijų žmonės yra linkę pervertinti savo sugebėjimus ir žinias. Aukštesnių kompetencijų žmonės linkę save vertinti kukliau, palyginti su kitais. 

Dunningo-Krugerio efekto pavyzdžiai

  • Visą gyvenimą dirbate srityje, kurią išmanote. Staiga atėjęs pirmakursis praktikantas ima aiškinti, „kaip turi būti“. Galite įtarti, kad jį kankina ne žinių perteklius, o trūkumas.
  • Su medicina jokio ryšio neturinti kaimynė žinovo balsu porina, jog viską žino apie skiepus. Kol ji nesukaups minimalaus žinių bagažo, jos nuomonės nepakeisite.
  • Kritiški „ekspertiniai“ komentarai internete apie bet kokį reiškinį dažnai yra puikus Dunningo-Krugerio efekto pavyzdys.
  • Priešingas efekto pavyzdys – kai į savo sritį gerai įsigilinęs specialistas kuklinasi ir teigia nesąs joks žinovas.
  • „Bet kas galėtų tai padaryti“, – tipiškas atsakymas, kai labai įgudęs žmogus per menkai vertina savo įgūdžius. 

Ką daryti?

  • Atsargiai vertinkite „visų galų meistrus“, viską išmanančius, kritikuojančius ar mokančius – gali būti, kad toks elgesys tiesiog parodo jų neišmanymą.
  • Internete gausu „ekspertų“, kurie už tam tikrą sumą išmokys jus įvairių dalykų. Būkite apdairūs – tikrinkite, ar žmogus iš tiesų turi atitinkamą kompetenciją, o gal tiesiog labai gerai galvoja apie save.
  • Prieš ką nors kritikuodami, mokydami ar išsakydami kategorišką nuomonę, pasvarstykite, ar geriau nereikėtų kiek pagilinti žinių.
  • Jei esate tam tikros srities specialistai, pamąstykite, ar pakankamai save įvertinate.

Comments are closed.