Vaikų problemos kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir elgesio. Pakeitę save, pakeisime ir savo vaikų gyvenimą.

Ar kada nors bandėte paklausti, kam jums reikalingas vaikas? Paprastai žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais. Bet paklausinėję (tai aš ir padariau), gautume keletą dažnų atsakymų. Vieni nori susilaukti vaikų, nes kiti turi. Kiti – dėl ramesnės senatvės, treti mano, kad taip galės po savęs ką nors palikti. Dar yra besitikinčių, kad vaikai perims jų sukauptus turtus, verslą ar profesinę patirtį. „O kam gi dar viską paliksiu?“ – nustebęs klausia pasiturintis būsimas tėvelis… Pasitaiko atvejų, kai vaikai gimdomi tam, kad apsaugotų šeimą nuo skyrybų, priverstų vyrą nupirkti didesnį butą, taptų donoru savo vyresniam broliui ar kompensuotų mirusio vaiko netektį. Dar yra nuomonių, kad vaikai praskaidrina poros gyvenimą, suteikia daug džiaugsmo ir malonumo. Leidžia dar kartą išgyventi vaikystėje džiugesį teikusius dalykus: dovanos po eglute, vakaro pasakos, gimtadienio žvakutės. Be to, yra manančiųjų, kad jei turi vaikų, tuomet turi ir kuo rūpintis, ką mylėti, nesijauti vienišas ir nereikalingas. Vienas vyras, paklaustas, kam jam reikalingas vaikas, taip ir atsakė: „Jei turėčiau vaiką, turėčiau kam skirti savo meilę.“

 

Neišpildyti lūkesčiai

Tiek daug priežasčių, kodėl verta turėti vaikų! Pateikti motyvai yra logiški ir praktiški. Tačiau visi šie tėvystės motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie – išimtinai egoistiniai. Kodėl? Nes dar vaikui negimus daugelis tėvai jau turi sukūrę lūkesčius jo atžvilgiu. Ir jei tie lūkesčiai gimus vaikui neišsipildo, atsiranda nusivylimas… Vaiku!

Paprasčiausias lūkesčių neišsipildymo pavyzdys: gimė taip ilgai lauktas vaikelis, bet, užuot teikęs džiaugsmą ir laimę (kaip rodoma filmuose ir piešiama žydrose bei rausvose knygelėse būsimoms mamos), atneša tik rūpesčius, nuovargį ir bemieges naktis: laisvalaikio nelieka, tarpusavio santykiai pakrinka, vyrui trūksta dėmesio, moteriai stinga laisvės ir laiko sau.

Kitas nusivylimo šaltinis – tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje. O vaikas užauga ir išeina iš namų, išvažiuoja geresnio gyvenimo ieškoti, o su juo išvažiuoja ir viltis, kad senatvėje „bus kam vandens paduoti“. Toks vilčių žlugimas – gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“. Tėvai viliasi, kad vaikas užpildys mamos ar tėvo vidinę tuštumą, įprasmins būtį; paguos ir palinksmins. Ir staiga šis „atsakingas“ asmuo, skirtas tokioms svarbioms funkcijoms atlikti, ima ir pasitraukia iš „pareigų“. Tėvai lieka labai nusivylę ir skundžiasi: „nedėkingas mano vaikas“ arba „blogai išauklėjau“.

Lūkesčiai neišsipildo ir tais atvejais, kai:

  • vaikas pasirenka ne tą profesiją, apie kurią svajojo tėvai;
  • vaikas neatneša šeimai garbės savo mokslo, sporto ar muzikos laimėjimais;
  • vaikas pasirenka netinkamus draugus ar neteisingą gyvenimo būdą;
  • vaikas negerbia savo tėvų ir jiems nepadeda.

Šį sąrašą galima tęsti be galo. Visų tokių ir panašių lūkesčių neišsipildymas dažnai įvardijamas kaip problemos su vaikais. Ir tėvai su tomis „problemomis“ kovoja: skundžiasi, pyksta, baudžia, gėdija, grasina, moralizuoja… Arba veda vaiką pas psichologą ir prašo „pagydyti“ taip, kad jis atitiktų jų lūkesčius ir imtų gyventi taip, kaip numatyta.

 

Tėvai turi keisti pamatines nuostatas

Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu. O jeigu mes jų atsisakytume? Filosofas ir poetas Kahlilis Gibranas taikliai pastebėjo:

 

Jūsų vaikai nėra jūsų nuosavybė.

Jie – savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros.

Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų,

Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.

Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis,

Nes jie turi savąsias.

Jūs galite priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,

Nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse

negalit aplankyti.

Jei galit, siekit būti į juos panašūs, bet nesistenkit jų padaryti

panašių į save,

Nes gyvenimas neina atgal ir negaišta vakarykštėj dienoj.

Jūs – lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.

 

„Jūsų vaikai nėra jūsų… Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias“. Skaitome šiuos teiginius ir viduje kyla susierzinimas bei nepritarimas: „Kaip tai ne mano vaikas? Aš gimdžiau, aš maitinau, auginau, rūpinausi… Tiek dėl jo aukojausi, kaip jis gali būti ne mano?“ Sunku tai priimti, bet toks susierzinimas kyla tik iš mūsų egoizmo. Taip piktintis gali tik mūsų savininkiškumas, noras turėti naudos iš savo investicijų į vaiką.

Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai – „savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros“, kaip sako poetas ir filosofas. Kuo anksčiau mes tam nusiteiksime, tuo mažiau patirsime nusivylimo ir sunkumų augindami vaikus.

Žinoma, galbūt filosofai ir poetai nieko nenusimano apie vaikų auklėjimą ir laikai dabar visai ne tie, ir vaikai dabar visai kitokie. Dabartinių laikų pedagogas ir pedagogų mokytojas Eigilas Kjaergaardas iš Danijos supranta panašiai kaip ir pirmiau minėtas autorius. Jo teigimu, auginant vaikus reikia tiesiog duoti „vaikui sparnus, kad jis galėtų jausti, kurti, džiaugtis ir stebėtis, kad jis galėtų skristi tik jam vienam aiškia kryptimi ir taip aukštai, kaip jis pats norės…“

Abu šie autoriai byloja tą patį – tėvai turi leisti vaikams augti. O sunkumų bendraujant nepadės išvengti nei bausmės, nei veiksmingi auklėjimo būdai, nes tai veikia kaip skausmą ar nosies paburkimą mažinantys vaistai, kurie pašalina ligos simptomus, bet neišgydo priežasties.

 

Keistis pačiam sunkiau nei auklėti kitą

„Kaip teisingai auklėti vaikus?“ – dažnas ir tėvams labai svarbus klausimas. Ypač tampa aktualus, kai vaikas ima nebetenkinti tėvų lūkesčių: neklauso, pyksta, nesimoko, neprideramai elgiasi ir panašiai.

Atsiradusius sunkumus rūpestingi tėvai sprendžia šiais laikais populiariausiu būdu: mokosi naujų, veiksmingesnių auklėjimo būdų, skaito specialią literatūrą, vaikšto į kursus, seminarus tėvams. Dabar labai daug kur galima gauti patarimų, ką daryti, kai vaikas nebeteikia tėvams malonumo arba ima kelti rūpesčių. Deja, pritaikius tinkamą būdą, galima pakeisti vaiko elgesį, bet tai nepagerins jūsų su vaiku tarpusavio santykių, greičiau atvirkščiai.

Savo santykius su vaiku paramstę intelektiniais sprendimais, pakliūvate į didelius spąstus, kurie vadinami santykiu TAI–TAI (dviejų objektų santykis). Jūs vaikui tampate TAI, t. y. objektu, iš kurio nepaliaujamai srūva nurodymai ir reikalavimai arba kuris teikia materialinę naudą. O vaikas jums taip pat tampa TAI – teisingai, be klaidų veikiančiu organizmu, nekeliančiu didelių reikalavimų ir rūpesčių. Šeimoje įsivyrauja taika ir ramybė, su kurios pasekmėmis nuolat susiduriu savo kabinete, t. y. vienišumas, tuštumos jausmas, depresija, artimų santykių baimė…

Kitas santykis tarp dviejų žmonių AŠ–TU (asmeniškas dviejų žmonių santykis). Šiuo atveju jau įmanoma pagarba, o jei pavyks – ir meilė. Kaip pasiekti santykį AŠ–TU su savo vaiku? Pirmiausia reikėtų žinoti vieną svarbų faktą: ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai labai jautrūs ir imlūs. Jie intuityviai perima tas tėvų vidines nuostatas ir jausenas, apie kurias mes patys dažnai net neįtariame arba nenorime sau pripažinti.

Atlikite testą: jei norite sužinoti, kokie jūsų tarpusavio santykiai, pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas. Pasitaiko atvejų, kai kreipiasi kultūringi, inteligentiški sutuoktiniai su tokiais nusiskundimais: „Mūsų vaikas nevaldo savo neigiamų emocijų, mes nežinome, kaip kovoti su jo įniršio priepuoliais.“ Vaikui, tarkim, 4–5 metai. Tėvų „užsakymas“ psichologui skamba maždaug taip: „Pataisykite mūsų vaiką. Jis sugedo ir nebeveikia taip, kad nekeltų mums rūpesčių.“ Tačiau „taisyti“ reikia tėvų santykius, kurie tiesiog pritvinkę gerai užmaskuotos įtampos ir tarpusavio nepasitenkinimo! Vaikas tokioje aplinkoje tik išreiškia tai, kas vyksta tarp tėvų. Gaila, kad labai dažnai tėvai to nenori suprasti: „Mums viskas gerai, blogai elgiasi vaikas. Gal mokykloje jis prisižiūri blogų pavyzdžių?“

Kitas pavyzdys iš praktikos. Mama skundžiasi, kad dukra jos negerbia, grubiai su ja kalba, neklauso. Betgi čia vėl pasekmės. Problemą spręsti reikėtų ne reikalaujant iš dukros gražaus ir pagarbaus elgesio, o savęs klausiant: ką dukra išmoko iš mano elgesio? Kokiais žodžiais ir kokiu tonu kalbu su ja, savo mama ar su savo vyru? Ar gerbiu juos, ar klausau jų patarimų, atsižvelgiu į jų nuomonę? Skaudūs klausimai ir atsakymai į juos rodo, kad reikia keistis pačiam. Daug lengviau yra pareikalauti iš kito: kad gražiai su manimi elgtųsi, kad mandagiai kalbėtų, būtų paklusnus ir rodytų pagarbą. Ir todėl griebiamės auklėti…

 

Auklėjimas – ne išeitis

Kaip „duoti vaikui sparnus“ jo neauklėjant? Atsakymas ir labai paprastas, ir labai sudėtingas: tėvai turi leisti vaikui augti. Tam nebūtinos specialios žinios ar metodai ir iš esmės nereikia jokių ypatingų pastangų. Tačiau tai sudėtinga, nes reikia atsisakyti savo norų ir lūkesčių vaiko atžvilgiu.

Įsivaizduokite, kad auginate namie gėlę. Jūs leidžiate jai augti, sudarydami tam tinkamas sąlygas, palaistote, jei reikia, patręšiate, perstatote į tinkamesnę vietą. Bet juk nepuoselėjate gėlei jokių lūkesčių? Netampote už lapų, kad greičiau augtų ar pakeistų žiedo formą. Neribojate gėlės aukščio pavoždami ją po kibiru, bausdami už per mažą žiedą nesustojate jos laistyti. Panašiai ir su vaikais. Tačiau leisti vaikui augti – gana didelė atsakomybė. Kur kas lengviau būtų juos auklėti. Kurgi slypi ta atsakomybė?

Vaikas auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus. Kokios yra mūsų vertybės? Kaip mes bendraujame tarpusavyje? Ką veikiame laisvalaikiu? Kaip rūpinamės vienas kitu? Kiek vienas kitą gerbiame? Visa tai bus „šviesa ir vanduo“ vaikui augti. Ką sau leidžiame ir ko neleidžiame? Koks mūsų požiūris į tvarką, drausmę ir mandagų elgesį su kitais, toks bus ir vaiko supratimas apie tai, kas galima ir ko negalima, kaip teisinga elgtis, o kaip neteisinga.

Įprastas moralizavimas ir pamokslavimas vaiko neveikia. Net jei prie vaiko stengsitės ypač teisingai elgtis ir kalbėti, bet viduje to nejausite, teks ir vėl jus nuliūdinti – vaikas mokysis iš to, kas slypi jūsų viduje. Šią tiesą dažnai patvirtina mūsų draugai ir pažįstami, kai ima stebėtis blogu vaiku: „Iš tokios geros šeimos, o taip baisiai elgiasi.“ Kartais ir patys tėvai gyvena apgaubti saviapgaulės: „Mes prie vaiko nesibarame.“ Tačiau koks skirtumas, ar baratės prie vaiko, ar ne. Vaikas vis tiek auklėjasi savitarpio nepasitenkinimo aplinkoje, papildomai dar išmokdamas, kad reikia nuo kitų slėpti savo jausmus ir apsimesti, kad nėra to, kas iš tiesų yra. Labai dažnai tėvai klysta manydami, kad vaikai nežino apie jų neištikimybę, skyrybų planus ar finansines problemas. Vaikai gal ir nežino (nors dažniausiai žino), bet jie jaučia emocinę atmosferą namie ir ima atitinkamai reaguoti: pykčiu, neklausymu, nepagarba ar kitokiu destruktyviu elgesiu. Tėvai tuomet nustemba – kas čia su tuo vaiku pasidarė?

 

Tėvai turi atsisakyti savanaudiškų lūkesčių

Net jei atkrinta auklėjimo misija, vaikus auginti vis tiek sunku, nes turime būti atviri, sąžiningi, reiklūs sau ir gebantys tinkamai reaguoti į vaiko augimo poreikius. Kuo tai skiriasi nuo įprasto auklėjimo? Tuo, kad auklėdami įsivaizduojame, koks vaikas turi būti: kaip jis turi elgtis, kaip rengtis, su kuo draugauti, kaip mokytis, kur studijuoti ir pan. Taigi susikuriame „trokštamo vaiko“ paveikslą ir bandome savo mažylį juo paversti.

Leisti vaikui augti reiškia, kad tėvai turi vadovautis visai kitomis nuostatomis ir visai kitaip elgtis. Netrukdantys vaikui augti tėvai mato savo vaiką tokį, koks jis yra, žino jo realius poreikius ir gebėjimus, girdi, ką vaikas sako, jaučia, kaip jis jaučiasi ir labai savikritiškai vertina neigiamą vaiko elgesį. Geriausia, kai tėvai yra laisvi nuo savo savanaudiškų lūkesčių vaiko atžvilgiu, tačiau tai beveik neįmanoma! Galime bandyti sumažinti savo lūkesčius vaikui, nes taip auginamas vaikas netampa objektu, kurį reikia išlavinti ir išauklėti. Kartu išsaugome artimus santykius su vaiku.

Kas yra tie „sparnai“, kuriuos reikia duoti? Pasak psichologo A. Adlerio, sparnai reiškia patenkintus esminius vaiko poreikius:

  • jausti ryšį su kitais, jaustis šeimos ir bendruomenės dalimi;
  • galėti ir gebėti ką nors padaryti, pačiam pasirinkti;
  • jausti savo vertę ir svarbą;
  • būti drąsiam.

Ir visa tai nebūtų sudėtinga duoti, jei ne savanaudiški tėvų motyvai, pasireiškiantys kaip perdėtas prisirišimas prie vaiko, lepinimas ar didelis noras vaiką kontroliuoti.

 

Perdėta kontrolė trukdo vaikui augti

Per televizorių teko stebėti džiaugsmingą reportažą apie patobulėjusią vaikų sekimo sistemą mokyklose. Dabar tėvai galės ne tik žinoti, kokius pažymius jų vaikas gauna, bet ir gauti informaciją, kada jis atėjo ir išėjo iš mokyklos, kuriose pamokose buvo. Įdomu, kaip jaustųsi pati mama ar tėvas, jei jo artimieji ar vaikas galėtų žinoti, kada jis ateina į darbą, o kada išeina, kokia jo viršininko nuomonė apie jo darbo rezultatus, kokius darbo pažeidimus padarė šiandien ir už ką buvo nubaustas? Kartais tėvų norui kontroliuoti vaikus nėra ribų. Ir tai labai liūdina, nes taip elgdamiesi tėvai niekaip negalės patenkinti vaiko noro būti savarankiškam, atsakingam ir laisvam.

Dar yra manipuliacijos, kai iš vaiko reikalaujama gerų rezultatų ar drausmės, skatinant arba baudžiant. Lazdos ir saldainio metodas gal ir buvo tinkamas Ivano Pavlovo šunims dresuoti, bet ar mes norime iš savo vaiko padaryti dresuotą gyvūną? Pavyzdžiui, už dešimtuką gauni 10 litų, už aštuntuką – 8 litus, už neigiamą pažymį – minus 5 litai.“ Puiki buhalterinė sistema? Tačiau ką iš tiesų perka tėvai? Už ką moka savo vaikui?

Prievartai priskiriamos ir bausmės (mušimas, rėkimas, laisvės apribojimas, nesikalbėjimas ir pan.). Psichologinei prievartai galima priskirti taip pat vertinimą ir lyginimą su kitais, lepinimą, apleistumą, net ir maksimalų vaiko užimtumą, kai vaikas nebeturi laisvalaikio, nes visas jo laikas skiriamas būreliams ir kokiems nors socialiai populiariems gebėjimams lavinti. O prievarta gimdo prievartą, pasipriešinimą, kovą. Ir tuomet nereikėtų stebėtis, kodėl vaikas elgiasi su tėvais nepagarbiai ir agresyviai.

 

Keturios esminės tėvų taisyklės

 

  1. Vaikai nėra mūsų nuosavybė.
  2. Vaikų turėjimas nėra mūsų nuopelnas, o tik dovana mums.
  3. Vaikui turime padėti augti, sudarydami tinkamas sąlygas.
  4. Iš vaikų galime mokytis, nes „gyvenimas eina pirmyn“.

 

25 Comments

  1. Jei mes neauklesim savo vaiku , juos isaukles gatve ir „tituskos”. Zinome kad vaikai auklejasi patys imdami pavyzdi is ..tevu ir visuomenes.Paziurekit ka turejo musu seneliai vaikysteje ir kokiu meslu maitinami musu vaikai kokia juos pasiekia informacija is ziniasklaidos ir tt.Kas kitas o ne tevai turi aukleti ? Kas turi daugiausiai praleisti laiko su savo vaikais?Gal uztenka „klases valandeles”su aukletoja.Prie sovietu tokios idejos buvo ypac gajos.Kolektyvas spresdavo ko reikia zmogui .Tokie straipsniai man kelia juoka pro asaras.Ne viskas kas parasyta sektina

    • Labai sutinku su Rasa. Yra labai lengva straipsnius rasyti ir mokyti kol pats asmeniskai nesusiduri su situacija. Mano drauges man payardavo kaip 2 mazamecius auginti pacios tik po 1 turedamos. Dabar kai ir jos po antro susilauke pacios dar blogiau elgiasi ir dar man pavydi kad man lengviau. Zinoma lengviau nes mano vaikai jau didesni. Bet jos pamirsta kad jie buvo ju vaiku amziaus taip pat.
      Sutinku su straipsnio autorium kad turime i save pasiziureti pirma. Bet ne visada tai tiesa. Yra vaiku kurie gimsta su psichologiniais sutrikimais. Bet jei vaikas sveikas tuomet zinoma didele dalis yra musu atsakomybes. Dabartine visuomene del susvetimejimo ir materializmo pamirso tikrasias vertybes. Mes geriau dirbas kad daugiau pinigu turetum bet pamurstam kad tas laikas atimamas is vaiku.
      Nesu pavyzdine mama ir nieko neteisiu, nes zinau kaip sunku vaikus auginti. Taciau mes turetum pervertinti savo vertybiu sistema. Ar tikrai vaikas bus laimingesnis jei naujus batus nupirksime, nors jis jau 10 poru turi ar ta laika skirsim tik jam. Vaikui reikia meiles silumos ir supratimo. Deja visuomene ir valstybe sudaro salygas kad tevai negali to duoti nes turi dirbti ir vaiku nenatyti kad us pastoge susimoketu.

      • Kadangi,matosi jog Anonimas savo blaivios galvos neesi turejes ar turejusi,tai ir nesuvoki,tik kitu nuomone ir gali remtis.nusileisk is dangaus,mes zemeje randames.Auklek ! Bausk ! Skriausk ! savo vaikus,jeigu turi…ir uzsiauginsi sau priesa,o ne drauga.ir niekam,guledamas mirties patale reikalingas nebusi,net savo vaikams.ir cia ne krastutinumai,o gyvenimas.Siaip labai geras ir rimtas straipsnis.Pagarba,ji rasiusiam zmogui.

        • Prajuokinote šiuo savo komentaru. Auklėk – užauginsi priešą. Nemaišykite sąvokų auklėjimas, drausminimas ir baudimas, skriaudimas. Niekas neauklėja skriausdamas. Keistokas Jūsų supratimas.
          Vaiką būtina auklėti. Nes jei neauklėsi, jis jus muš, spjaudysis, mėtys daiktus kai ko nors negaus, isterikuos… Imantis tinkamų priemonių tam išvengti ir yra auklėjimas.

    • parasyta labai daug teisingu ir geru inciu .o to kas buvo kai mes buvome vaikai jau niekada nebus ar tai buvo sovietai ar japonai jokio skirtumo gyvenimas eina i prieki sparciais tempais ir mesu ,vyresniosios kartos mastymas jau nebesuspeja su jaunimu. taip kad norint suprasti jaunaja karta reikia mokintis is jos

  2. O aš manau, kad pirmoje pastraipoje visos išsakytos priežastys ir yra teisingos – kodėl mums reikia vaikų. Ir norime aprūpintos senatvės, ir norime sudėti į juos savo viltis ir lūkesčius, ir norime pratęsti savo giminę…. Ir sakyti, kad tai yra BLOGAI būtų netiesa… Nėra vieno teisingo atsakymo ir vieno gyvenimo kelio ar pavyzdžio visiems. Kas tinka ir patinka vienam tikrai netiks kitam. Ir jei vienas vaikas puikiai gali būti auklėjamas geru pavyzdžiu, kitas kaip tik nesejs pavyzdžiais, o norės išbandyti savo gyvenimo kelią, filosofiją ir pamokas… Nbūkime visažiniais, nes tikrai daug daug daug ko nežinome… Nepateksime į kiekvieno pasąmonę bei minčių vingius ir nesuprasime kaip jie mąsto… o kiekvienas mąsto savaip ir ne visada taip kaip jūs

    • Stai ir as visiskai pritarsiu zigu . Perskaicius straipsni va ir pasireiske kaip negalima aukleti vaiku ???? Net jei tokie zmones ji skaitytu desimtimis kartu vistiek nesuprastu esmes …niekada . Ji reiketu skaityti visoms super mamoms kurios smerkia moteris turincias gyvenima nors augina vaikus .mano dukrai dveji .as nesikisu i jos maza gyvenima . Nebandau jos nukreipti teisinga linkme . Nesakau kad ji zaidzia dainuoja kalba neteisingai .is tiesu yra labai mazai situaciju kai reikia kistis ar subarti vaika . Visada sakiau ji uzaugs ir iseis o as ka sena boba turesiu pradet gyvent is naujo visa save atidavus jai ? Mudvi gyvenam kartu . Bet ne viena del kitos . Zinoma darau ir klaidu . Bet tomie straipsniai padeda nenuklysti nuo kelio ir primena kaip negadinti vaiko savo teisingu auklejimu .

  3. Ramybe namie, pagarba vienas kitam iskaiciuojant ir mazamecius vaikus. Geri tevu santykiai tai stiprus vaiko savimi pasitikejimo pagrindas.O labiausiai pritariu neperdetiem lukesciam ir leisti jiem gyventi nenubreziant grieztu kvadrato liniju. Zinoma kasdienybe kartais ismusa mus is pusiausvyros, bet jei suvoki savo klaidas tai ir vaikai supranta, kad tai tik buvo mamytes nuovargio protrukis

  4. Pirmiems komentatoriams: man regis autorė visai neneigia auklėjimo svarbos, tiesiog auklėjimą supranta kaip tėvų elgesio, veiksmų atkartojimą, o ne kaip moralizavimą ar reikalavimų ir taisyklių rinkinį. Labai patiko straipsnis. Dėkui.

  5. Ahą. Ahą… Perskaičiau. Esu jauna, neturiu dar atžalų, bet jau, kuris laikas skaitau temomis apie vaikus, santykius su jais, auklėjimą ir mąstau, mąstau, tada dar permąstau, ką savo galvoje turiu sukaupus. Apmąstau šeimos, kurioje augau ir gyvenimišką patirtis. Ir žinot ką, norisi cypti, kaip yra gera skaityti apie tai kas taip artima, kad net tarpais atrodo, kad mano. Nesykį esu pagalvojusi, kad man reikia keistis, man reikia subręsti, man reikia turėti tvirtus nuostatus bei vertybes ir dar daugiau, kad galėčiau auginti asmenybę. Todėl, kai mąstau apie tai suvokiu, kad aš dar nesu pasiruošusi, bet taip pat žinau, kad „auklėjimas”, bausmės, kontrolė, laisvės varžymas ir visa tai, ką Jūs minite straipsny nė per kur neatneš džiaugsmo nei man, nei mano dar negimusiam kūdikiui..Straipsnio mintys retos, iki šiol beveik nieko panašaus neaptikau, bet tikiuosi tai pasieks kuo daugiau žmonių ir ateity mes, na gal mes ne, bet mūsų vaikai ir vaikų vaikai galės gyventi taikoje ir harmonijoje su visa Visata.

    Ačiū.

  6. Labai gražus ir prasmingas straipsnis. Su viskuo sutinku, tik man trūksta paaiškinimo kaip reikia elgtis neauklėjant. Auginu 2 ir 3 metu vaikus. Vienas migdosi, o kitas sneka, traukia zaislus ir pan. Ir kaip tada elgtis? Vietos tiek nera, kad issiusciau i kita kambari. O visokiausi bandymai susitarti nepadeda. Anksciau buvo toleruojamas vaiku musimas. Nepateisinu to, taciau tevai turejo priemone kaip elgtis. Dabar neturi jokios priemones. O tai yra dar blogiau.

  7. Skaitau straipsnį ir akys raibsta… raibsta nuo tokių nesąmonių! Kas per psichologas rašė visą tai… neauklėti vaikų?? Tai vadinasi leisti jiems augti taip, kaip jie nori, leist lipt ant galvų ir jie bus laimingi? Atleiskit, bet juokdarys, ne psichologas tai parašė. Klausimas – ar jis savo vaikus taip ir užaugino? 🙂 🙂
    O sekimo priemonės šiais laikas yra tam, kad vaikas būtų saugus, o ne kontroliuojamas. Pilna pagrobimų vyksta mūsų gyvenimuose. Bet ne… nesekime jų, nekontroliuokime, tegu daro ką nori 🙂 🙂

    • Moetriške, matyt tas straipsnis per sunkus Jūsų smegeninės vingiams… Bandykite dar skaityt… Gaila jūsų vaikų, jie pikti ir nemąstantys, sėjantis prievartą aplink… Tokie turėtų būti įvertinus kaip suvokėt infomaciją kuri buvo pateikta straipsnyje

  8. Gerbiu žmones kurie taip mąsto ir šviečia kitus, puikus straipsnis. Pats turiu du sūnus ir išbandžiau tam tikrus šiuos metodus, tiksliau viena, tai pasikeičiau pats, tuo pačiu rodydamas pavyzdį, ir tai puikiai veikia, o tie kurie neranda laiko bei noro pasikeisti, patobulėti dėl savęs visu pirma ir aišku dėl savo vaikų tai tesiog, reziume: neparagave nekomentuokit koks tai skonis! Ačiū autoriam už puiku straipsnį pagarba!

  9. Aciu uz nuostabu ikvepianti straipsni. Giliai sirdyje visada taip ir jauciau. Dirbdama aukle kelis metus, pastebejau, kad vaikams labiausia truksta tevu demesio, tiksliau laiko kai jie praleidzia kartu, zaidzia kartu ir nusprendziau kad mano vaikas jo nestokos. Taip ir yra, vaikas pats nuostabiausias kai skiriu jam demesio ir niekur neskubu. Deja, siuolaikinis gyvenimas vercia mus skubeti, issiprausti i dienotvarkes remus ir vaiko dziaugsmui nebelieka vietos, prasideda auklejimas, bausmes, papirkinejimas. Kiek galiu, stengiuosi iseiti is tu remu, palikti vietos spontaniskumui. Nieko nera smagiau, nei matyti vaika labai laiminga.

  10. Aš Prisimenu pirmosios auklėtojos žodžius sakytis per rugsėjo pirmąją leiskite vaikams augti. Iš tikrųjų straipsnio autorė labai teisingai parašė, kad vaikai jaučia ir mato kas dedasi seimos viduje, kad ir kaip Bandai paslėpti bloga nuotaika, suirzima ir visas blogas emocijas vaikas jaučia kad kazkas ne taip. Aš turiu mergaitė ir joje matau visa savo elgesį, nes ji atkartoja viską, netgi tą patį pakelta toną, kuri taip Bandai valdyti ir nenaudoti bet visko pasitaiko. Taip, kad iš tikrųjų keiskimes patys ir mūsų vaikai bus kitokie.

  11. Man labai patiko straipsnis, tik manau kad pavadinimas neatitinka esmes… aukleti reikia, svelniai ir su meile, nereikia ju bausti, statyti I kampa ir panasiai, juk ir mes suaugusieji tiek visko pridarom, o kas mus baudzia, drausmina?o gal kad mes suauge tai mes zinome ka darome, zinome kaip tisiklingai,gyneti? Nezinau kaip jus, bet as vis dar mokinuosi gyventi, nauja diena naujas issukis.
    Tikrai sutinku kad reikia leisti vaikui augti, tirineti aplinka, leisti jam jausti, o ne drausminti kas minute!( kam paemiai ta? Kam ispyliai ta? Ten negalima? To negalima ir pan) kas antrame sakyni NE!
    Sutinku kad tik nuo musu, priklauso kaip issiauklisim vaika… as nebaudziu, nedrausminu ir nesakau kaip ka daryti… jai blogai elgesi stengiuos ignoruoti jai gerai pagiriu apdovanoju, jam bus tik dveji, bet as diziuojuos savo mazyliu… jis jau tokio amziau atskiria kas blogai o kas gerai… aisku buna visko, bet man nereikia saukti…geras zodis, apkabinimas stai kas yra auklejimas.
    Jai mes Tevai tikesim , kad musu mazyliai patys geriausi,protingiausi, mandagiausi tai ir musu mazyliai tuo tikes ir tokiais taps…

  12. Tai ką rašo autorius yra absoliuti tiesa. Jeigu kam atrodo, jog autorius sako neauklėti savo vaikų, labai klystate, tai ir yra auklėjimas, tiesiog kitoks, paremtas žiniomis, tyrimais, tam, kad mes ir mūsų vaikai būtų laimingi. Ir ne, tikrai viskas nesigauna šimtu procentu, tačiau tai yra tai kas siektina. Gyvenime būna visko, tačiau laikytis tokių minčių ir požiūrio esminė taisyklė. Analizuokit save, nemeluokite sau ir pamatysit, kaip viskas veikia ištikrųjų. Gyvenime jei kažko norime, reikia įdėti pastangų. Jei neįdedame, nekaltinkime kitų.

    Psichologė, auginanti du mažamečius vaikus. 🙂

Parašykite atsiliepimą