UA-99588513-1 Kova dėl statuso - Psichologija Tau

Žvelgiantiems giliau

Įdomu

Kova dėl statuso

Potraukis lipti socialiniais laiptais žinomas nuo senų laikų. Šiais laikais, deja, lengva pasiklysti tarp statusų ir apgauti pačiam save.

Bendradarbė gyvena prabangiame name užmiestyje. Jos dukra ir sūnus po pamokų vyksta pas mieste gyvenančius senelius. Vakarais ji skuba pas tėvus, nes vaikus privalo pargabenti namo laiku, kad jie spėtų susiruošti nakties poilsiui. Draugas nusipirko tokį brangų automobilį, kad net nebesvajoja apie šeimos atostogų išvykas artimiausius trejus penkerius metus… Brolis didžiuojasi naujausiu išmaniuoju telefonu, dėvi „Armani“ kostiumą, tačiau miega ant seno čiužinio, pamesto tiesiai ant grindų… Kaip paaiškinti tokį iš pirmo žvilgsnio neracionalų žmonių elgesį?

Visais laikais egzistavo socialinės klasės, kurių aukštesnioji savo rankose turėjo valdžią, vidurinė atliko rėmėjų vaidmenį, o žemesnioji užtikrino fizinių ir materialių aukštesniųjų klasių poreikių patenkinimą. Varžybos dėl dominavimo vyko kiekviename socialiniame sluoksnyje. Žmonės siekdavo pripažinimo savo grupėje ir, jei tai pavykdavo, toliau verždavosi į aukštesnius sluoksnius. Ne veltui egzistuoja posakis: „Verčiau būti liūto uodega nei šuns galva.“ Vis dėlto šiuolaikinis pasaulis sukūrė daugybę problemų, dėl kurių galios žaidimai socialinėse grupėse ir tarp jų tapo gerokai sudėtingesni nei anksčiau. Technologijų laimėjimai, informacijos prieinamumas ir visuotinis išsilavinimas panaikino ribas socialinių grupių vertikalėje. Žemesnių socialinių grupių atstovams teoriškai tapo įmanoma pasiekti lyderių pozicijas aukščiausiojo statuso sluoksnyje. Tai lėmė faktą, kad aukštesniems sluoksniams dabar sunkiau išlaikyti galią, nes ji – nebe savaime suprantama. Todėl kova vyksta aršiau, smarkiau ir kartu subtiliau. Peržvelkime argumentus, kuriuos dar 1969 m. išdėstė žymus britų sociobiologas Desmondas Morrisas „Žmonių zoologijos sode“. Pasak autoriaus, žmonės iš tiesų panašūs į gyvūnus, tačiau lyginti turime ne miesto gyventoją su laukiniu gyvūnu, bet miesto gyventoją su nelaisvėje gyvenančiu gyvūnu. Šiuolaikinis žmogus nebegyvena tomis sąlygomis, kurios yra natūralios jo rūšiai. Uždarytas ne zoologijos sodo prižiūrėtojo, o savo paties proto jėgos, jis gyvena didžiuliame neramiame žvėryne, kur jį lydi nuolatinis pavojus palūžti dėl įtampos ir nuolatinė kova dėl savo socialinio vaidmens.

 

Kovos dėl statuso formos

Trumpėjantys vartojimo ciklai, t. y. išplitusi vartojimo kultūra, vis sparčiau besikeičiančios aprangos, mitybos, gyvenimo būdo mados, didėjanti laisvalaikio praleidimo būdų įvairovė – visa tai kuriama tam, kad žemesnių socialinių sluoksnių nariai nepajėgtų žengti koja kojon su aukštesnių sluoksnių atstovais. Kaip pastebi D. Morrisas, vos kas nors paplinta socialinėje sistemoje, atsiranda kažkas nauja, kas padėtų išlaikyti išskirtinumą. Kuo greičiau naujovė pasiekia apatinį socialinį sluoksnį, tuo greičiau ji turi būti pakeista kita naujove, o statusas – sustiprintas pripažinimu.

 

Pilną straipsnį galite perskaityti 2014 metų 3 “Psichologija Tau” numeryje.

Komentuoti