Būkime atviri: retas kuris esame savo pykčio šeimininkas. Įtūžis sugeba užklupti iš netyčių ir meistriškai mus užvaldyti. Susigriebiame tik tada, kai šaukštai jau būna po pietų. Tad ką daryti, kad pyktis neišmuštų iš pusiausvyros? Kaip emocijų vadeles perimti į savo rankas?

Mes norime, kad mūsų diena būtų tobula, kai jokia situacija neišprovokuoja pykčio. Ryte neįstringame spūstyje, o statant automobilį niekas paskutinę sekundę neįvairuoja į mūsų nusižiūrėtą vietą. Parduotuvės kasoje, kur leidžiama atsiskaityti tik už kelias prekes, joks išsišokėlis nesuverčia ant konvejerio pusės vežimėlio daržovių ir sausų pusryčių. Gatvėse priešais jus nėra žmonių, kurie sliūkintų koja už kojos. Namie televizoriaus pultelio niekas nepaslėpė tarp sofos pagalvių, o šiukšlės buvo išneštos be penkiolikos priminimų. Skamba gražiai, idiliškai ir… visiškai nepanašiai į tikrą gyvenimą.

Realybėje viskas kitaip. Net geriausiomis dienomis susidursime su situacijomis, užkliudančiomis mūsų „karštuosius mygtukus“. Trokšti kasdienybės be menkiausių streso užuominų yra tas pats, kaip tikėtis, jog žaidžiant kompiuterinį žaidimą pasieksime lygį be priešininkų ir kliūčių. Tai tiesiog bergždžias lūkestis.

Jei sąžiningai save įvertintume, tektų pripažinti nejaukų faktą: mėgstame nusimesti atsakomybę nuo savo pečių. „Mane šiandien supykdė X“, – frazė, kurią tikrai esame sakę ne kartą. Tačiau ar iš tiesų kažkas privertė mus pykti? Supykstame patys. Kad ir kokios nemalonios būtų aplinkybės, pyktis kyla ne iš pačios situacijos, o iš interpretacijų. Mūsų pačių atsakomybė didžiulė – galvoje kurdami istorijas, kuriame ir savo savijautą. O geresni sprendimai prasideda tik tada, kai suvokiame, jog pyktis yra visų pirma mūsų rūpestis – ir būtų protinga jam skirti daugiau dėmesio.

Anot pykčio valdymo specialisto Jerry L. Deffenbacherio, kai kurie žmonės yra labiau linkę elgtis karštakošiškai. Jie svaidosi žaibais ir kelia dramas. Kitų pyktis mažesnio intensyvumo – jų namuose niekad neskraidys dūžtančios lėkštės, tačiau galbūt jie bus nervingi, priešiškai nusiteikę ir demonstruos pasyvią agresiją. Apskritai nemokantys valdyti pykčio žmonės turi žemą tolerancijos ribą frustracijai – susidūrę su netikėta situacija ir patyrę nepatogumų, jie nesugeba lanksčiai reaguoti ir susinervina, kai kažkas klostosi ne pagal juos.


Straipsnio tęsinį skaitykite kovo ir balandžio Psichologija Tau numeryje 

Comments are closed.