Kaip namų dydis veikia mūsų emocijas ir elgesį?

Karantinas sugrąžino į namus, atnešė daugiau laiko sau ir šeimai. Tačiau nuolatinis buvimas kartu daugumai kelia ne tik džiaugsmą, bet ir įtampą, trintį bei konfliktus. Ypač tai jaučia tie, kurie gyvena mažose erdvėse. Ką daryti, kad keturios namų sienos nevirstų kalėjimu, iš kurio norisi ištrūkti?

Eilė prie vonios kambario, ne vietoje numestos kojinės ir žaislai, anksti ryte švilpiantis virdulys arba erzinanti šviesa ir televizoriaus garsai, kai jau norisi miego, gali sukelti norą bent trumpam išskristi į negyvenamą salą ar į ją išsiųsti artimuosius. Visa tai greičiausiai gerai pažįstama gyvenantiems nedideliuose butuose su šeima arba tiems, kam teko bent trumpai nuomotis būstą su kambariokais. Suderinti skirtingus interesus, kai kambarių gerokai mažiau nei gyventojų, nelengvas uždavinys. O dėl pandemijos namuose praleidžiant gerokai daugiau laiko nei prieš tai, trintis sunkiai išvengiama, dažnai trūksta privatumo ir laiko pabūti vienam.

Net vieni gyvenantys žmonės mažame būste gali pasijusti tarsi spąstuose. Tačiau psichologai atkreipia dėmesį, kad svarbiausia ne namų plotas, o tai, kaip jį išnaudojame. Sociologė Jennifer E. Cross mano, kad svarbu ne tik gyvenamojo ploto dydis ir gyventojų skaičius, bet ir kitos aplinkybės: kas matosi pro langą – ar butas yra perpildytame daugiabutyje prie judrios gatvės, ar ramioje vietoje prie miško; kaip įrengti kambariai – ar jie patogūs, šviesūs, neperkrauti. Pasak sociologės Claudijos Solari, vertinant neigiamas gyvenimo susispaudus pasekmes, didelės įtakos turi ir šeimos pajamos, išsilavinimas, socialinis statusas. Reikėtų nepamiršti ir to, ar mažas namelis arba butas yra sąmoningai pasirinktas gyvenimo būdas, atitinkantis šeimininkų vertybes, filosofiją, ar mažu plotu tenkintis tenka dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių.


Straipsnio tęsinį skaitykite kovo balandžio “Psichologija Tau” numeryje

Comments are closed.