Kadaise Kalėdos buvo jūsų svajonė. Jūs mąstėte logiškai: didelės pajamos metų pabaigoje reikš laimę. Gerai mokamas darbas atrodė didelė sėkmė. Jūsų džiaugsmas visuomet buvo kažkur ateityje kaip pažadas ir atpildas. Žinoma, jūs niekada tiksliai nežinojote, ar tai jūsų darbas. Ar tai buvo jūsų metai? Šventės atrodė kaip geras dalykas, nes visi jas taip vertina. Jūs girdėjote sąvoką „pašaukimas“, bet ji jums visuomet atrodė per daug poetiška.

Šventės pasibaigs, o jūs liksite gyvas ir sveikas. Nors bus pagundų, bet neišleisite visų pinigų per Kalėdas. Vis lauksite meilės, nes jos jums daug kas linkėjo. Žinoma, linkėjo ir džiaugsmo, ir sveikatos, ir pinigų, ir laimės, tačiau būtent meilę turėjo omenyje. Juk, būdami mylimi bei mylėdami, džiaugiamės, jaučiamės sveiki, turtingi ir laimingi. O be meilės džiaugsmas dažnai virsta nerimu, pykčiu ir pavydu. Sveikata tampa ūmia virusine infekcija, pinigai – krūva nereikalingų daiktų, o laimės išvis nelieka.

Todėl Naujieji metai mums siejasi su viltimi, kad dabar pagaliau mylėsime vieni kitus. Vyras mylės žmoną, žmona – vyrą, juodu – vaikus, o vaikai – tėvus. Jau nekalbant apie naminius gyvūnėlius, kurie mylės mus, o mes juos. Argi ne taip vaizdavo laimingas šeimas dešimtys amerikiečių komedijų, kurias televizija rodė mums per šventes? Argi ne tam tūkstančiai lietuvių važiavo pas savo tėvus, kad atsisėstų prie Kūčių stalo, jausdami idilišką artumą su tėvais? Pagaliau kam reikalingos visos tos dovanėlės po eglute, jei ne mūsų meilei išreikšti?

Kartais mūsų linkėjimai ir dovanos – tik tingumo išraiška. Ką nors kam nors parašyti – vieni juokai, ypač siunčiant sveikinimą SMS žinute. Brūkštelėti sveikinimo atviruką ir įmesti į pašto dėžę irgi nesudėtinga. Na, dovaną rinkti, ją pirkti ir gražiai įvynioti – gal ir sunkiau, tačiau toli gražu ne aukščiausia meilės išraiška. Naujieji metai tuoj prasidės, tad metas imtis rimtesnio darbo. Metas mylėti vienam kitą. Tačiau nuo ko pradėti? Gal nuo naminių gyvūnėlių?

Ar šiandien pamaitinote savo augintinį? O ar paglostėte jį? Buvote išėję su juo pasivaikščioti? Žinoma, kad taip. Su gyvūnėliais kažkodėl niekada nebūna problemų. Na, o kaip su sutuoktiniu ar mylimuoju? Su vaikais?

Tikriausiai, jei jau įprastai juos maitinate, tai ir šiandien pamaitinote. O jei nemaitinate, vedatės į kavinę. Todėl su mityba turbūt viskas yra gerai. Juolab po švenčių turėjo likti torto, saldainių ir mišrainės. Tačiau dažnam sutuoktiniui ir vaikui, be mišrainės, reikia ir gerų žodžių. Ar jūs pasakėte šiandien savo antrajai pusei gerą žodį? Gali būti, kad ne. Nes sutuoktinis jų nepasakė pirmas. Matote, jūs tikėjotės, tačiau nesulaukėte. Tada atsidusę kaip tik ruošėtės ištarti juos, bet tuo metu paskambino draugė. O paskui jūs vėl ruošėtės pasakyti, bet sutuoktinis buvo kažkuo užsiėmęs. Vėliau reikėjo tvarkyti virtuvę, o jis žiūrėjo televizorių ir sėdėjo prie kompiuterio. Žodžiu, kažkaip nelabai su tais žodžiais pavyko.

Su paglostymu, ko gero, buvo tas pats. Tiesa, vakare jūs būtinai paglostysite savo antrąją pusę, tačiau iki tol – ne. Toks jūsų ritualas. Vaiką glostyti prieš miegą, o sutuoktinį – lovoje.

Su pasivaikščiojimais išvis nekas. Lyja, automobiliu važiuoti nėra kur. Be to, visi pavargo nuo švenčių. Kokie čia gali dar būti pasivaikščiojimai? Hmm. Praktinė meilės išraiška, pasirodo, vis atsitrenkia į sunkumus.

Ir tai tik su šeimos nariais. O kaip su tėvais? Su jais dar sunkiau. Atlikote pareigą ir pabuvote su jais per Kūčias, pašnekėjote telefonu. Tai negi dabar vėl skambinėti senam tėvui ar mamai ir sakyti, kad myli? Žinoma, jiems tai patiktų, tačiau, kaip čia pasakius… Jie būtinai paklaus, ar viskas jums gerai, ar nesergate vėžiu ir išvis kodėl skambinate. Daug kam santykiai su tėvais gana sudėtingi, tad meilės žodžiai išvis gali atrodyti keistai.

Peršasi išvada, kad su meile labiausiai sekasi namų augintiniui. Jis gavo ir maisto, ir buvo paglostytas, ir išėjo pasivaikščioti.

Tik negavo supakuotų dovanėlių. Gal kas ir nupirko savo šuniui gražią apykaklę, o žiurkėnui – naują narvelį. Tačiau tik mes, žmonės, turėjome privilegiją su plakančia širdimi išvynioti dovanėles. Ir niekada, atkreipkite dėmesį, ten mes nerandame nei apykaklės, nei narvo. Laikai ne tie.

Tačiau kažkodėl ir dovanėlės mūsų nebedžiugina. Galbūt mums stinga visai ne dovanėlių? Mums norisi to, ką gauna mūsų naminiai gyvūnėliai. Meilės ir dėmesio norisi. Kasdien.

To ir linkiu kitais metais. Su šventėmis!

 

 

 

Parašykite atsiliepimą