Vaikydamiesi laimės, ne tik jos nepagauname, bet ir prarandame brangų laiką.

Dauguma žmonių turi įsivaizduojamo laimingo gyvenimo planą. Iš pradžių studijuoti universitete ir įgyti išsilavinimą, vėliau susirasti svajonių darbą. Diplomas rankose, karjera pasiekta, tačiau jausmas toks pat kaip vakar. Investuojame begalę laiko ir išteklių, kad pasiektume tikslus, bet vėl pamatome, kad laimė slypi visai ne čia.

Laimės siekimas dažnai tampa siekiu, neatsižvelgiant į tai, kad ji yra abstrakti, neapčiuopiama ir netgi nepastovi. Laimės vaikymasis pastaruoju metu tapo kone epidemija. „Google“ paieškose klausimas „Kaip tapti laimingam?“ puikuojasi paieškų viršūnėse jau penkerius metus. Kaip šios nesibaigiančios laimės paieškos mus veikia? Kodėl neretai skirdami tiek energijos jaučiame nepasitenkinimą ir kartėlį, o laikas praskrieja itin greitai? Mokslininkai, siekdami rasti atsakymus į šiuos klausimus, atliko keletą eksperimentų. Vieno tyrimo metu dalyvių paprašyta užpildyti laimę vertinantį klausimyną ir atsakyti, ar dažnai jie jaučia, kaip greitai bėga laikas. Pasirodo, kad kuo daugiau dedama pastangų siekiant būti laimingam, tuo labiau žmogui trūksta laiko.

Kito tyrimo metu dalyviams buvo parodytos dvi televizijos laidos: linksma komedija ir dokumentinis filmas apie tiltų statybą. Taip bandyta sužinoti, kaip laimės siekimas veikia laiko suvokimą. Dokumentinį filmą žiūrinčiųjų buvo paprašyta pasijusti laimingais, o kiti galėjo laisvai reikšti kylančias emocijas. Bandžiusiesiems pasijusti laimingais dokumentinis filmas pasirodė nuobodus laiko švaistymas.

Visi tyrimai patvirtino mokslininkų spėjimus: kuo labiau stengiamės būti laimingi, tuo labiau mums trūksta laiko tam pasiekti. Ir kuo labiau jaučiame laiko trūkumą, tuo nelaimingesni jaučiamės.

Išeitis iš šio užburto rato visai paprasta: liautis vaikytis laimę ir tiesiog pradėti gyventi. Kai pečių nebeslėgs neapčiuopiamas tikslas, bus paprasčiau džiaugtis paprastais dalykais, suteikiančiais prasmę. Nustojus vaikytis nepagaunamą laimę, atsiras daugiau laisvo laiko, o kartu ir daugiau laimės.

Kim, S. J. Maglio. Vanishing time in the pursuit of happiness. Psychonomic Bulletin & Review, March, 2018.

Jums gali būti įdomu

1 Comment

  1. Taip, jei nesivaikysim laimės ir neišsikelsim neapčiuopiamų tikslų mes turėsim laiko..Tačiau kokia prasmė kažką daryti, kaip užsimotyvuot be to tikslo? Aišku, galima išsikelti mažus tikslus ir juos didinti, kad svajonė atrodytų realesnė, bet tai realiai nelabai kažką keičia. Na taip, tu gali gauti diploma, svajonių darbą, tačiau nesijausti laimingu.. Tačiau problema slypi ne darbe ar karjeroj, o tavyje.. tu turi atrasti problemą savyje, o ne bandyt “nesivaikyt laimės ir neapkrauti pečių neapčiuopiamais tikslais”. Aš manau, kad tas tikslas tikrai turi būti..Didelis ar mažas, apčiuopiamas ar ne, bet jis padeda tau judėti į priekį, siekti svajonių. Gi kaip gera, kai tavo ilgai siekta svajonė pagaliau išsipildo? Kai kažkada jaunystėj sakei, kad nori tapti geriausiu ir per sunku darbą juo tapai? Aišku, laimė susideda iš daug mažų ir didelių dalykų. Reikia turėti daugiau laiko, skirti jo sau, bet kas bus, jei tu to laiko neskirsi savo tikslams, karjerai? Būna, pasiseka.. žmonės atranda save ir be didelių pastangų pakyla į viršūnę. Tik aš labia nesutinku su žodžiais “kai pečių neslėgs neapčiuopiami tikslai”.. Tikslas turi būt, bet nemanau, kad neapsikrovęs tu jausies laimingu. Tu jausies laisvas, jausies gerai, bet kas bus paskiau? Gailėsies, kad vaikystėj nesiekei savo “neapčiuopiamo tikslo”. Na, čia tik mano nuomonė.

Parašykite atsiliepimą