Išmaniųjų technologijų laikais mūsų dėmesio koncentracija mažesnė, o vienu metu atliekamų užduočių skaičius didesnis nei bet kada anksčiau. Naujausi tyrimai rodo, kad mūsų smegenys yra plastiškos ir sugeba keistis. Ar gali būti, kad jas keičia ir internetas?
Regis, dar neseniai mums nebuvo sudėtinga įsigilinti į knygą ar praleisti daugiau laiko prie sudėtingo straipsnio. Dabar taip nutinka retai. Susidūrę su ilgesniu tekstu, netrukus imame neramiai muistytis, siekti telefono ir tris kartus skaitome tą patį sakinį, tuo pat metu mąstydami apie begalę dalykų. Atrodo, mintys tik ir ieško progos, kaip nutrūkti nuo pavadėlio, o mes jas per jėgą vis tempiame atgal.
Anot Nicholo G. Carro, jau daugybę metų analizuojančio technologijų įtaką žmogui, didelė atsakomybė dėl to tenka moderniosioms technologijoms, kurios keičia būdus, kaip priimame ir apdorojame informaciją. Šiuolaikinė žiniasklaida ir socialiniai tinklai ne tik pateikia milžinišką kiekį turinio, kurį galime apmąstyti, bet ir keičia patį mąstymą. Gebėjimas koncentruotis ir mąstyti giliai tampa rimtu iššūkiu – ir tai nepasikeičia vos išjungus ekraną.
Mes priprantame prie internetinės informacijos pobūdžio: tai nesuvokiamas srautas smulkių informacijos gabaliukų, kuriuos lengva praryti vienu ypu ir iškart pradėti dairytis kažko naujo. Atrodo, kad išpopuliarėjus internetui mūsų žinių laukas pasidarė beribis – lyg staiga iš mažyčio informacinio ežerėlio būtume išplaukę į plačiuosius vandenis. Tačiau laikomės tik pačiame vandens paviršiuje, retai kada panerdami giliau.
Nors mokslas dar nepateikia vienareikšmių išvadų dėl ilgalaikio interneto poveikio mūsų neurologiniams procesams, iki šiol atlikti tyrimai pateikia įdomių įžvalgų. Pavyzdžiui, verta atkreipti dėmesį, kad rašytinę informaciją skaitmeniniame amžiuje apdorojame labai nekantriai: greitai perbėgame turinį akimis, šokinėjame nuo vienos antraštės prie kitos, greitai nuskenuojame pastraipas, ieškodami svarbiausių raktinių žodžių. Ir labai nemėgstame antrą kartą grįžti prie to paties. Gal pamenate, kiek kartų esate išsaugoję ilgesnį straipsnį vėlesniam laikui, tačiau niekada taip ir nesugrįžę jo skaityti? Būtent.
Didėjant informaciniam triukšmui, skaitymas nebėra toks kaip anksčiau – tai karštligiškas ieškojimas kuo trumpesnių kelių, norint informaciją susiurbti su kuo mažiau pastangų. Iš esmės kartais atrodo, kad pagrindinis tokio skaitymo tikslas yra išvengti… skaitymo. Tačiau kažin ar toks magiškas aplinkkelis egzistuoja: norint giliai mąstyti, vis dar reikia lėtų, koncentruotų minčių.
Kodėl negalime tiesiog atsijungti?
Pagrindinė socialinių tinklų idėja visada skambėjo (ir iki šiol skamba) patraukliai. Dėl jų mes galime visada žinoti, kaip laikosi seniai matyti bičiuliai iš mokyklos laikų. Galime bendrauti su šeimos nariais, kai nuo jų skiria tūkstančiai kilometrų. Galime jaustis bendruomenės dalimi net aktyviai nebendraudami su kitais bendruomenės nariais.
Tačiau už tai, žinoma, turime susimokėti. 2016 m. duomenimis, tipinis telefono vartotojas liesdavo, spausdavo ar pirštu perbraukdavo savo telefono ekraną 2 617 kartų per dieną. Atrodo daug? Pažengę vartotojai tai darydavo dar dukart dažniau. Justinas Rosensteinas, buvęs „Facebook“ inžinierius, prieš daugiau nei dešimtmetį pasauliui pristatęs legendinį mygtuką „Patinka“, puikiai žino, kodėl negalime atsiplėšti nuo ekranų. Jis buvo kurtas tam, kad žmonės vieni kitiems siųstų daugybę mažyčių kąsnelių pozityvių emocijų. Sėkmė buvo milžiniška: žmonės džiaugėsi pakylėjimu, kurį suteikdavo socialinis pripažinimas, o socialinis tinklas gavo galimybę daugiau sužinoti apie mus, iš arčiau susipažinti su mūsų pomėgiais ir įpročiais. Ši informacija ypač naudinga, norint socialiniuose tinkluose transliuoti reklamą, kuo geriau pritaikytą kiekvieno žmogaus poreikiams.
Niras Eyalas, kuris daugybę metų analizavo technologinių industrijų gigantų darbą ir tyrė, kaip sukuriami priklausomybę keliantys produktai, yra įsitikinęs, kad daugumos iš mūsų santykis su technologijomis jau nėra sveikas: turime išvystę kompulsyvų potraukį, o daug kas ir rimtą priklausomybę. Juk visiems pažįstamos mintys: „tik pasitikrinsiu „Facebook“, „tik minutėlei įsijungsiu „Youtube“, „tik pažiūrėsiu, kodėl pranešimų piktograma nusidažė raudonai“. Akimirkos prisijungimas virsta tuo, kad po valandos pričiumpame save vis dar prilipusius prie telefono. Ir tai nėra atsitiktinumas. Kaip tik to ir siekė kūrėjai.
Subtilių priklausomybę skatinančių psichologinių triukų socialiniuose tinkluose naudojama nemažai. Jau minėtas mygtukas „Patinka“ veikia kaip apdovanojimų sistema, suteikianti malonumo jausmą už tinkamą elgesį socialinėje erdvėje. Technikos gali būti algoritmiškai pritaikytos kiekvienam žmogui, pavyzdžiui, socialiniai tinklai žino, kada asmuo jaučiasi nesaugus ir nepasitikintis savimi, ir pagal tai gali filtruoti atitinkamą turinį.
Elgesio psichologai vardija ir kitus mechanizmus, kurie mus skatina prie ekrano praleisti daugiau laiko. Pavyzdžiui, dėl automatinio vaizdo įrašų paleidimo yra sunkiau sustoti po pirmojo filmuko. Nuotraukos, po kurio laiko negrįžtamai pradingstančios iš socialinio tinklo, skatina prisijungti dažniau, nes buvimas neprisijungusiam sukelia nerimo jausmą, kad kažką praleisi. Perspėjančių ir informuojančių pranešimų spalva taip pat neatsitiktinai parinkta raudona – tai pavojaus ir stiprių emocijų spalva, į kurią greitai atkreipiame dėmesį. Raudonos spalvos pilna visur: jei pažiūrėsite į telefoną, turbūt ir dabar pamatysite daugybę raudonų burbuliukų, kurie prašyte prašosi būti paspaudžiami.
Anot N. Eyalo, dėl savo priklausomybių galima kaltinti puslapių ar programėlių kūrėjus. Tačiau tai būtų tas pats, kaip kaltinti konditerius dėl to, kad kepa per skanius tortus, kai bandome laikytis dietos.
2012 m. Harvardo mokslininkai ištyrė, kad socialiniuose tinkluose reikalaujame dėmesio, nes tai aktyvina malonumo centrus, kurie įprastai susiję su maistu, seksu ir pinigais. Slinkimas pirštu per ekraną ir laukimas, kol atsinaujins turinys – tai mechanizmas, kuris puikiai išnaudoja mūsų silpnybes. Būtų galima palyginti šią sistemą su lošimo automatu, kai kaskart patraukęs svirtį užgniauži kvapą, nežinodamas, kas pasirodys prieš akis. Socialinėje žiniasklaidoje staigmenos mus vilioja: mes niekada nesame tikri, kas laukia. Galbūt simpatija pakomentavo mūsų nuotrauką? Galbūt parašė žmogus, iš kurio jau seniai laukėme žinutės? O galbūt tiesiog kažkas atsiuntė kvietimą į renginį, kuris mums visiškai neįdomus? Galime nusivilti, bet galime ir apsidžiaugti. Ir to tikrai nesužinosime, jei telefonas ant naktinio stalelio ilsėsis išjungtas.
Kaskart, kai pamatome „Patinka“ po savo nuotrauka ar kažką panašiai malonaus, smegenyse išsiskiria hormonas dopaminas. Jis sukelia džiaugsmo antplūdį. Tačiau sukelia ir didžiulę priklausomybę. Nieko keista, kad savo paskyrą nuolat tikriname. Mūsų smegenys pripranta prie greitų apdovanojimų, mums patinka jaustis svarbiems ir populiariems, net jei šis dėmesys paviršutiniškas ir trumpalaikis.
Kaip laimi skandalingos naujienos?
Ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir naujienų puslapiuose, pramoginiuose portaluose ir apskritai internete informacija yra fragmentuota ir (dažniausiai) visiškai menkavertė. Tačiau ji prikausto dėmesį, mes į ją reaguojame. Todėl tokios informacijos mums siūloma vis daugiau. Prisijungę prie interneto, peršokame nuo juokingo vaizdo įrašo prie straipsnio su skandalingomis nuotraukomis, tada parašome draugui žinutę, pažiūrime dar vieną filmuką ir pasidarome testą, kaip atrodysime senatvėje. Mus į visas puses tempia netikėta, šokiruojanti, drąsi informacija – blaškomės nuo vieno dalyko prie kito, ieškodami vis įdomesnių potyrių.
Populiaru sakyti, kad dabartinė ekonomika yra informacijos ekonomika. Tačiau, anot modernios komunikacijos kritiko Howardo Rheingoldo, taip sakyti netikslu. Ekonomika tiria, kaip visuomenė naudoja savo ribotus išteklius, o šiais laikais informacija tokia perteklinė, kad joje skęstame. Tas retas išteklius, kurio visi trokšta, yra mūsų dėmesys. Todėl gyvename ne informacijos, o dėmesio ekonomikos laikais.
Turinio begalybėje už kiekvieną vartotojo dėmesio sekundę aršiai kovojama, todėl taip dažnai rodomi ekstremalūs dalykai, išprovokuojantys stiprias emocines reakcijas. Ilgainiui tai gali paveikti mūsų pasaulio suvokimą, kai reiškinius matysime kaip kreivame veidrodyje. Pavyzdžiui, po dienos, praleistos internete, lengva įsivaizduoti, kad pasaulyje vyksta vien dramatiški dalykai, kad ekstravagantiškas žmonių elgesys tapo naująja norma ir kad kvapą gniaužiantys nuotykiai nutinka visiems, išskyrus mus. Tai nėra tiesa – tiesiog šie dalykai internete mums dažniau demonstruojami.
Kad ir kaip būtų, net tai, kas įspūdingiausia, mus paveikia tik trumpam. Esame ištroškę vis naujų stimulų. Būtent todėl taip sunku ištverti ilgas šeimynines vakarienes, po stalu slapta netikrinant telefono. Realus gyvenimas atrodo turintis mažiau skonio ir spalvų – jausmas toks, tarsi grįžus iš atrakcionų parko vienintelė namie laukianti pramoga būtų spalvinimo knygelė.
Kontrolė pagundų pasaulyje
Žinoma, internetas turi daugybę pranašumų. Jei mokame ieškoti, jame per kelias akimirkas galime rasti informaciją, kurios nerastume savaites sėdėdami bibliotekose. Jis iš tiesų sumažina atstumus ir leidžia lengviau palaikyti kontaktą. Informacijos sklaida leidžia į viešumą žaibiškai iškelti naujienas, kurios, keliaudamos iš lūpų į lūpas, nepasiektų tiek daug žmonių (o jei ir pasiektų, per tą laiką jau būtų praradusios aktualumą). Internetas suteikia platformą visiems būti matomiems… jei tik sugebėsime išsiskirti iš bendros masės.
Problema yra ne pats internetas. Jei per pasimatymą negalime sulaukti, kol galėsime pasitikrinti telefoną, o idėja apie vakarą be planšetinio kompiuterio sukelia paniką, tai nėra socialinių tinklų ir pramoginių tinklalapių bėda. Bėda yra mūsų pačių pusiausvyros ir kontrolės stoka. Kol patys neapsispręsime sąmoningai rinktis, kas verta mūsų dėmesio, tol būsime bombarduojami mažareikšmių sensacijų, kurios neturi jokios išliekamosios vertės.
Nieko keista, kad tai vargina. Vienas neseniai atliktas tyrimas parodė, kad vien telefonų buvimas mūsų akiratyje kenkia kognityviniam pajėgumui, t. y. smegenys funkcionuoja prasčiau. Net tada, kai telefonas išjungtas! „Visi mes išsiblaškę. Visą laiką“, – tikina J. Rosensteinas.
Būtent todėl didelė dalis Silicio slėnyje dirbančių inžinierių patys saikingai naudojasi savo kuriamais produktais ir savo atžaloms griežtai riboja naudojimąsi išmaniaisiais įrenginiais. N. Eyelas, dirbantis su priklausomybę keliančiomis technologijomis, pataria, kaip joms atsispirti. Jis siūlo naršyklių plėtinius, kurie draudžia prieigą prie tam tikrų puslapių, taip pat rekomenduoja specialias programėles, kurios apdovanoja už tai, kad nekišate rankų prie telefono. Veiksmingi ir tokie būdai kaip interneto išjungimas tam tikromis nustatytomis valandomis. Svarbiausia žinoti, kad situacijos kontrolė visada išlieka jūsų rankose.
***
Sakoma, kad šiuolaikinėje interneto valdomoje ekonomikoje svarbus tik vienas dalykas – kreipti dėmesį. Tačiau iš tiesų ne mažiau svarbus, o gal net ir svarbesnis, yra antrasis – kreipti dėmesį, į ką kreipiame dėmesį.
