Žvelgiantiems giliau

Naujas numeris

Patikėti savimi

Pasitikėjimas savimi grįžta, kai žmogus tampa patikimas pats sau, liaujasi save apgaudinėti ir susitraukia iki savo dydžio.

Negali sakyti, kad su juo kažkas ne taip. Atrodytų, jaunas žmogus, gal kiek nerangus, tylokas. Matyt, ganėtinai uždaras. Pakalbintas vis nukreipia žvilgsnį: tai lubas apžiūri, tai grindimis susidomi. Rankas vis grąžo, kartkartėmis perbraukia sau per kelius, šlampančius delnus nusausina. Apie save pasakoja labai nenoriai, tarsi nepatogu būtų.

Pavadinkime šį drovų, nerimastingą jaunuolį Jonu. Jis teigia, kad nepasitiki savimi, todėl negali studijuoti ten, kur norėtų, taip pat negali susirasti merginos, jaučiasi vienišas, nes retai išeina iš namų ir atsisako net tuomet, kai draugai kviečia į vakarėlius. Jis mano, kad yra neįdomus žmogus. Kitiems su juo nuobodu, todėl apskritai vengia bendrauti. „Darau žmonėms paslaugą“, – taip jis paaiškina savo užsidarymo priežastį. Jonas mano, kad jei labiau pasitikėtų savimi, viskas būtų kitaip. Jis daugiau bendrautų, nesijaustų toks vienišas. Gal Jonas tiesiog introvertas? Arba drovaus charakterio žmogus? O gal serga depresija? Jam sociofobija?

Psichologo kabinete gana dažnai nuskamba frazė: „Aš nepasitikiu savimi, norėčiau labiau savimi pasitikėti.“ Nors, ką tai reiškia konkrečiam žmogui ir kuo tai skiriasi nuo menkavertiškumo, drovumo, depresiškumo ar introvertiškumo, neretai sunku pasakyti. Ir bandančiajam padėti, ir prašančiajam pagalbos.

STRAIPSNIO TĘSINĮ SKAITYKITE NAUJAUSIAME ŽURNALO “PSICHOLOGIJA TAU” NUMERYJE.

Komentuoti