Padėk sau

Patikėti savimi

Pasitikėjimas savimi grįžta, kai žmogus tampa patikimas pats sau, liaujasi save apgaudinėti ir susitraukia iki savo dydžio.

Negali sakyti, kad su juo kažkas ne taip. Atrodytų, jaunas žmogus, gal kiek nerangus, tylokas. Matyt, ganėtinai uždaras. Pakalbintas vis nukreipia žvilgsnį: tai lubas apžiūri, tai grindimis susidomi. Rankas vis grąžo, kartkartėmis perbraukia sau per kelius, šlampančius delnus nusausina. Apie save pasakoja labai nenoriai, tarsi nepatogu būtų.

Pavadinkime šį drovų, nerimastingą jaunuolį Jonu. Jis teigia, kad nepasitiki savimi, todėl negali studijuoti ten, kur norėtų, taip pat negali susirasti merginos, jaučiasi vienišas, nes retai išeina iš namų ir atsisako net tuomet, kai draugai kviečia į vakarėlius. Jis mano, kad yra neįdomus žmogus. Kitiems su juo nuobodu, todėl apskritai vengia bendrauti. „Darau žmonėms paslaugą“, – taip jis paaiškina savo užsidarymo priežastį. Jonas mano, kad jei labiau pasitikėtų savimi, viskas būtų kitaip. Jis daugiau bendrautų, nesijaustų toks vienišas. Gal Jonas tiesiog introvertas? Arba drovaus charakterio žmogus? O gal serga depresija? Jam sociofobija?

Psichologo kabinete gana dažnai nuskamba frazė: „Aš nepasitikiu savimi, norėčiau labiau savimi pasitikėti.“ Nors, ką tai reiškia konkrečiam žmogui ir kuo tai skiriasi nuo menkavertiškumo, drovumo, depresiškumo ar introvertiškumo, neretai sunku pasakyti. Ir bandančiajam padėti, ir prašančiajam pagalbos.

Kartais žmogus skundžiasi, kad nesiryžta pasiieškoti geresnio darbo, negali paprašyti už savo darbą adekvataus atlygio, negali vairuoti automobilio, bijo užsiimti mėgstama veikla, nekuria muzikos, nedainuoja, negroja, nors norėtų. Nestoja mokytis ten, kur svajojo visą gyvenimą. Nebendrauja su tais žmonėmis, su kuriais įdomu. Nemoka pasakyti „ne“, negali dalyvauti varžybose, nesiima naujo projekto ir t. t. Ir visą šį negalėjimą ar baimę bandoma pridengti nepasitikėjimo savimi etikete. Bet ar tikrai taip? O gal nepasitikėjimas savimi tiesiog gražiau skamba nei vengimas, tingėjimas, bailumas, drovumas ar net depresija.

Žvelgiant paviršutiniškai, atrodytų, kad nepasitikėjimas savimi susijęs su labai konkrečia gyvenimo sritimi. Todėl žmogus ir mąsto konkrečiai: reikia tik įveikti save ir valios pastangomis prisiversti daryti tai, ko labiausiai vengi. Reikia tik šiek tiek pasilavinti, pasitreniruoti ir pavyks susitvarkyti tą kliūvančią gyvenimo sritį.

Nepasitikėjimas savimi būna dviejų rūšių: specifinis ir bendrasis. Specifinį nesunkiai išgydo specialistai įvairiomis pasitikėjimą savimi didinančiomis taktikomis ir strategijomis. Jei nepasitiki savo oratoriniais gebėjimais ir dėl to vengi kalbėti prieš auditoriją, užtenka palankyti oratorystės kursus ir pradėti treniruotis mažose grupelėse. Jei nedrįsti susipažinti su mergina, gali paskaityti internete, kaip tai daryti, ir toliau pagal tikslius nurodymus atkakliai praktikuotis. O jei tiesiog jautiesi nevertas pagarbos ir todėl vengi bendrauti su svarbiais žmonėmis, gali būti, kad užteks įsigyti prabangų automobilį ir gerą laikrodį. Jei kompleksuoji dėl savo išvaizdos, gali prisiversti ir paplušėti sporto salėje arba kreiptis į plastikos chirurgus. Jei nedrįsti išsakyti savo nuomonės, užėmus vadovo postą, ši problema nebekamuos, o pasitikėjimas savimi užaugs savaime. Todėl reikia tik pasistengti ir palypėti karjeros laiptais.

Jei šios ir panašios priemonės padeda, tai pirminės problemos nereikėtų vadinti nepasitikėjimu savimi. Nes atrodo, kad specifinis nepasitikėjimas savimi tėra pastangų, įgūdžių ir gebėjimų stoka.

Pasiklydę prasmių gausoje

Žvelgiant iš semantinės pusės, nepasitikėjimas savimi – tai asmens netikėjimas, kad jis yra vertas pasitikėjimo. Kasdienybėje tai reiškiasi kaip drąsos stoka imtis kokių nors veiksmų. Tai gali atrodyti kaip menkavertiškumas, neryžtingumas, vengimas, netgi kuklumas arba, atvirkščiai, perdėta arogancija, demonstratyvumas. Bet visa tai tik pamatinio nepasitikėjimo savimi išorinės raiškos būdai.

Todėl, kai į konsultaciją atėjęs žmogus užsimena apie norą labiau pasitikėti savimi, visuomet kyla rimta filosofinė dilema: apie ką jis čia kalba ir ką jam tai reiškia? Šis užsakymas, kaip nė vienas kitas, terapijos specialistams turi itin daug subjektyvių prasmių. Vienam pasitikėti savimi reiškia išdrįsti pasakyti savo nuomonę, kitam – gebėti pasakyti „ne“, trečiam – pasipriešinti tėvų autoritetui; nebesistengti visiems įtikti ir patikti; pagaliau išsikraustyti iš tėvų namų; prisipažinti, kad myli. O gal išdrįsti daryti tai, ką nori? Galbūt apskritai išdrįsti ko nors norėti?

Pastebėjau, kad, apibendrinus visas subjektyvias prasmes, pasitikėjimas savimi apsigyvena kažkur tarp laisvės ir drąsos. Laisvės būti savimi ir drąsos save išreikšti. Logiška būtų manyti, kad tuomet pamatinis nepasitikėjimas savimi yra kažkas tarp vidinės vergystės ir baimės save parodyti. Meriças Özcanas ir Hazaras A. Ilhanas, tyrę studentų pasitikėjimą, teigia, kad bendrasis pasitikėjimas savimi turi vidinę ir išorinę raišką. Vidinė raiška – tai meilė sau, savęs pažinimas, tam tikrų tikslų kėlimas ir pozityvus mąstymas, jausmas ir mintys, kad esi savimi patenkintas ir darniai sugyveni su savimi. Išorinė pasitikėjimo savimi raiška – tai gebėjimas kontroliuoti savo emocijas ir pasitenkinimas savimi bendraujant su kitais.

Kad būtų aiškiau, ką reiškia pasitikėti savimi, pažvelkime dar kitaip: kada aš pasitikiu kitu žmogumi? Atsakymas į šį klausimą turi mažesnį prasmių pasirinkimą, todėl galime atsakyti visai paprastai: kai jis yra patikimas, t. y. ištesi duotą žodį, nemeluoja, nešneka vienaip į akis, o kitaip už akių. Trumpai tariant, kai yra sąžiningas ir nuoširdus. Toks žmogus nenuvils, nemanipuliuos, nesistengs įtikti, nesieks savanaudiškų tikslų.

Tuos pačius kriterijus galima taikyti ir sau: ar esu su savimi sąžiningas ir nuoširdus? Matyt, nelabai, jei nepasitikiu savimi. Tikėtina, kad esu apsikamšęs iliuzijomis apie save, pats sau meluoju, vieną jaučiu, kitą demonstruoju. Dažnai sakome: „Šiuo žmogumi aš nepasitikiu, nes jis vieną kartą jau mane išdavė.“ O kiek kartų išduodame patys save? Jei taip rimtai prisėdę suskaičiuotume, tai kelis kartus per dieną. Pažadėjau sau keltis pusvalandžiu anksčiau ir neatsikėliau; pažadėjau riboti maisto kiekį ir vėl persivalgiau; turėjau paskambinti dėl naujo darbo, neišdrįsau; norėjau nueiti į kiną, bet nuėjau į boulingą, kad patiktų draugui; jaučiau susierzinimą, bet šypsojausi; buvau alkanas, bet nevalgiau; norėjau miego, bet iki vidurnakčio sėdėjau socialiniuose tinkluose ir t. t. Išdavystės faktų per dieną galime priskaičiuoti tiek, kad būtume išbraukti iš patikimų žmonių sąrašo visam gyvenimui. Tad gal visai normalu, kad savimi nepasitikime?

Vadinasi, būtent tie, kurie teigia savimi pasitikintys, yra giliai įklimpę į saviapgaulės liūną. Nes, norint iš tiesų pasitikėti savimi, visų pirma, reikėtų atskirti pasitikėjimo savimi demonstravimą nuo tikro pasitikėjimo savimi, kuris susijęs su gebėjimu būti nuoširdžiam ir sąžiningam, vidine laisve ir drąsa save išreikšti. Antra, reikėtų išsiaiškinti, kur dingo ta laisvė bei drąsa ir kaip jas susigrąžinti.

Darna su savimi

Grįžkime prie tiesioginės fenomeno prasmės: pasitikėti savimi reiškia savimi tikėti. Tikėti, kad aš galiu, man pavyks, aš sugebėsiu… Tai čia tikėti kuo? Savo išsilavinimo kokybe, statusu, akių grožiu, raumenų jėga, intelekto koeficientu? Remtis laimėta vieta, gautu pažymiu, svoriu? Diplomų skaičiumi, banko sąskaitos dydžiu?

Išmanantieji tikėjimo fenomeną sako, kad tikėti reiškia pasikliauti tuo, kas numanoma, gal ir yra, o gal ir nėra. Tikėti reiškia remtis ir pasitikėti dalykais, kurie yra už išmatuojamų ir pačiupinėjamų. Jei gali išmatuoti, pasverti, pasilyginti su kitais, kam reikalingas tikėjimas? Tuomet yra tiesiog žinojimas, paremtas faktais. Faktais gali būti paremtas žinojimas, kad esu geras sportininkas, gražiausia Lietuvos mergina, mano intelekto koeficientas didžiausias visame kurse. Bet šalia šito žinojimo vis tiek gali tarpti nepasitikėjimas savimi. Pavyzdžiui, moteris nepasitiki savimi ir tai reiškiasi kaip vengimas vairuoti automobilį. Bandydami padėti įprastai, sakytume jai: „Moterie, rinkis ir fiksuok faktus, kurie įrodys tau pačiai, kad esi gera vairuotoja, ir problemos kaip nebūta. Dalyvauk ralyje, perlaikyk vairavimo egzaminą, išsinuomok automobilį ir apvažiuok visą Europą…“

Bet mes žinome, kad gilus pasitikėjimas savimi yra visai ne tai. Jis neįgyjamas kaupiant faktus. Pasitikėjimas kyla iš tikėjimo, todėl jis arba yra, arba ne. Arba silpnas, arba stiprus. Arba esu pakankamai nuoširdus ir sąžiningas su savimi, arba gyvenu save apgaudinėdamas ir išduodamas. Taigi arba kuriu pamatą tikėjimui savimi, arba jį griaunu.

Materialiais faktais paremtas pasitikėjimas savimi gali sukurti snobiškus ir arogantiškus monstrus, apie kuriuos paskui sakome: „Na, šitas jau per daug pasitiki savimi…“

O pasitikėjimas, kylantis iš tikėjimo savimi, nors ir neparemtas jokiais pasveriamais faktais, išlaisvina, padeda, suteikia laisvę ir drąsą būti savimi. Todėl pasitikėjimą savimi galima būtų palyginti su sveikata. Sunku ją apibrėžti, kai žmogus sveikas, bet labai lengva pajusti, kai sveikata nusilpsta, dingsta. Nepasitikėjimas savimi reiškiasi kaip prasta savijauta, atrodytų labai konkrečiai ir lokalizuotai: aukšta temperatūra, galvos skausmas, uždegimas. Išmanesni medikai jau kalba, kad reikia ne simptomus šalinti, o sveikatą stiprinti. Su pasitikėjimu savimi yra lygiai tas pats. Reikia ne simptomus šalinti, o saugoti ir stiprinti.

Bendrasis pasitikėjimas savimi, kaip ir sveikata, yra duotybė. Kol jis yra, nejaučiame, bet kai sumažėja, reaguojame tuojau pat. Remdamiesi šia analogija, nesunkiai galime nustatyti ir pasitikėjimą savimi silpninančius bei stiprinančius veiksnius.

Pasitikėjimas savimi mažėja, kai žmogus:

  • nejaučia savo jausmų, t. y. juos slopina, kol nebesupranta, ką iš tiesų jaučia;
  • vengia galvoti apie tai, apie ką galvoti nepatogu, baisu, skauda, užsimerkia prieš realius faktus ir pasineria į iliuzijas;
  • nedaro to, ką nori daryti: veikia tik tai, ką reikia, turi, privalo, t. y. gyvena ne savo gyvenimą, bet stengiasi pateisinti kitų lūkesčius;
  • nori to, ko nenori: nuolat apgauna tikruosius savo norus pakeisdamas tuo, kas labiau priimtina kitiems, yra „protingiau“ ar „labiau apsimoka“;
  • išpučia savo asmenines ribas pagal paveikslą „aš dievas“, t. y. priskiria sau visažinystės ir visagalybės gebėjimus.

Nuoširdumas skatina pasitikėjimą savimi

Taigi pasitikėjimas savimi nėra įgyjamas, jis tiesiog atsiveria, išsilaisvina dėl nuolatinių pastangų būti nuoširdžiam ir sąžiningam su savimi. Mažinant saviapgaulę, paleidžiant iliuzijas, nebemeluojant sau apie save. Pradėjus jausti tai, ką jaučiu, sakyti tai, ką galvoju, veikti tai, ką noriu, pasitikėjimas savimi pamažu grįžta.

Iš tiesų tikėti savimi – pirmiausia tapti patikimam pačiam sau. Nemeluoti sau, laikytis duoto žodžio, taip pat rūpintis savo gerove, o ne kenkti sau, nežaloti savo kūno ir psichikos. Kai tampu pats sau patikimas, gyvenimas kaipmat ima keistis, nes grįžta vidinės laisvės pojūtis, tampu savo gyvenimo šeimininku, o iš čia ir drąsus gyventi savo gyvenimą.

Žmonės dalijasi, kad grįžtant pasitikėjimui mažėja abejonių: „Aš tiesiog jaučiu, kad man tai yra teisinga; tiesiog žinau, ko man reikia, o ko nereikia.“ Jie nebesiremia faktais apie save, kad kažką pasirinktų daryti arba nedaryti, sakyti arba nesakyti. Jie tiesiog jaučia, kad nori dirbti šį darbą arba ne. Nori bendrauti su šiuo žmogumi arba nenori. Pasitikintis savimi žmogus nebesivynioja pagal savo paties manipuliavimo savimi idėjas: privalau visiems patikti, turiu būti mandagus, neturiu rodyti savo jausmų.

Faktais apie save besiremiantys asmenys dažnai sako: „kas aš toks, kad kiščiausi ne į savo reikalus“, „ne man čia spręsti, kas gerai, o kas blogai“. Savimi pasitikintis žmogus tiesiog jaučia, kada jam dera kur nors kištis, o kada tai iš tiesų ne jo reikalas. Jis tarsi gyvena nuolat jausdamas realybės pulsą, natūralią gyvenimo tėkmę, harmoniją su pasauliu, todėl tampa stiprus ir lankstus.

Priešingai, nepasitikintiems savimi arba pasitikintiems tik faktais apie save žmonėms jų stiprybė akmeninė, o lankstumas pavojingai gležnas ir jautrus išoriniams dirgikliams. Jei mane pagyrė, aš pasitikiu savimi, jei sukritikavo – nebepasitikiu.

Savimi tikintis žmogus turi tam tikrą dvasinį stuburą, kuris palaiko jo vidinę ramybę ir harmoniją, nesvarbu, kas vyksta aplinkui. Liga, darbo netekimas, apdovanojimas, išdavystė, pažeminimas, paaukštinimas – visa tai tiesiog yra, bet tai niekaip nepaveikia mano pasitikėjimo savimi. Prarasiu pinigus banke, teks atsisveikinti su prabangiu gyvenimo būdu ir pasitikėjimo savimi nebeliks? Ar vis tiek liks? Kartais pats gyvenimas mums užduoda tokius klausimus. Paima ir patraukia kažką, į ką mes laikomės pernelyg stipriai įsikibę kaip į pasitikėjimo savimi garantą. Ima ir atima turtą, vaiką, sutuoktinį, sveikatą, o tuomet tarsi klausia: „Na, kaip dabar? Ar dar tiki savimi? Ar jau pakankamai stiprus tavo dvasinis stuburas? Ar galime dar vieną kitą ramstį patraukti?“

Dvasinį stuburą suformuoja jau minėtieji gebėjimai: nuoširdumas, sąžiningumas, patikimumas.

Pasitikėjimas savimi išoriniu veiklumu nesukuriamas, nes, pasak Thomo Mertono, „gali atsitikti taip, kad labai mažai atlikti galintis žmogus yra daug vertingesnė asmenybė nei tas, kuris, atrodytų, labai daug nuveikia“. Tas pats tinka ir išvaizdai, turėjimui, galėjimui, mokėjimui… Pasitikėjimas savimi grįžta, kai žmogus tampa patikimas pats sau; kai liaujasi save apgaudinėti ir sau meluoti; kai susitraukia iki savo dydžio.

Jums gali būti įdomu

Komentuoti