Žvelgiantiems giliau

Naujas numeris

Vaikų ožiukai – galimybė augti kartu

Stengiamės duoti vaikams viską, kai iš tikrųjų jiems reikia meilės, buvimo kartu ir tikrumo. (Pem Brown)

Mama su trimečiu sūnumi Kristupu išsiruošė į prekybos centrą. Jie iš anksto susidarė būtiniausių prekių sąrašą, kuris palengvintų apsipirkimą. Tačiau, vos įpusėjus apsipirkimui, sūnus užsinorėjo naujos mašinėlės. Mama atsakė, kad šio žaislo neplanavo pirkti, ir paprašė padėti mašinėlę į vietą. Sūnui tai nepatiko, bet sutiko. Tada jis užsimanė konstruktoriaus. Mama vėl paaiškino, kad šiuo metu jo nupirkti negali. Berniukas supyko, pradėjo mėtyti žaislus, krito ant žemės ir ėmė rėkti.

Kol tėtis kalbėjo telefonu, jo penkiamečiai dvyniai Tomas ir Tadas žaidė su kaladėlėmis. Abu statė bendrą bokštą. Vienas iš brolių stodamasis netyčia užkliudė bokštą ir jis nugriuvo. Kitas brolis įsiuto, pradėjo pykti ir mėtyti kaladėles, o viena jų pataikė Tadui į akį.

Visa šeima ruošėsi į tetos gimtadienį. Tėvai jau apsirengė, o jų dvimetė dukra Lėja atsisakė tai daryti. Laikas nenumaldomai tiksėjo, nesinorėjo pavėluoti, todėl abu tėvai stengėsi susitarti su dukra, tačiau ji kategoriškai priešinosi rengtis bet kokius drabužius, plėšė juos nuo savęs, verkė ir spardėsi.

Jei bent kartą esate atsidūrę panašioje situacijoje, turbūt žinote, kaip nelengva išlikti ramiam. Vaikai tampa užsispyrę, maištaujantys, priešiški, sunkiai valdomi, pilni pykčio, isterijos, ašarojantys, kaprizingi ir pan. Tėvai jaučiasi sutrikę, nelaimingi, susigėdę, išmušti iš vėžių, nusivylę, išsekę, kalti. Daugelis net sustingsta iš nežinojimo, ką daryti, arba, priešingai, pradeda infantiliškai ir nebrandžiai elgtis. Tokie vaikų emocijų proveržiai dažnai netikėti ir tėvams, ir vaikams, todėl tampa tikru iššūkiu abiem pusėms. Kaip elgtis, kai vaikus aplanko ožiukai? Į ką atkreipti dėmesį, kad pajėgtume juos nuraminti, o auklėjimas taptų lengvesnis ir veiksmingesnis?


Straipsnio tęsinį skaitykite naujausiame žurnalo “Psichologija Tau” numeryje

Komentuoti