Žvelgiantiems giliau

Tėvai ir vaikai

Vaikų ožiukai – galimybė augti kartu

Stengiamės duoti vaikams viską, kai iš tikrųjų jiems reikia meilės, buvimo kartu ir tikrumo. (Pem Brown)

Mama su trimečiu sūnumi Kristupu išsiruošė į prekybos centrą. Jie iš anksto susidarė būtiniausių prekių sąrašą, kuris palengvintų apsipirkimą. Tačiau, vos įpusėjus apsipirkimui, sūnus užsinorėjo naujos mašinėlės. Mama atsakė, kad šio žaislo neplanavo pirkti, ir paprašė padėti mašinėlę į vietą. Sūnui tai nepatiko, bet sutiko. Tada jis užsimanė konstruktoriaus. Mama vėl paaiškino, kad šiuo metu jo nupirkti negali. Berniukas supyko, pradėjo mėtyti žaislus, krito ant žemės ir ėmė rėkti.

Kol tėtis kalbėjo telefonu, jo penkiamečiai dvyniai Tomas ir Tadas žaidė su kaladėlėmis. Abu statė bendrą bokštą. Vienas iš brolių stodamasis netyčia užkliudė bokštą ir jis nugriuvo. Kitas brolis įsiuto, pradėjo pykti ir mėtyti kaladėles, o viena jų pataikė Tadui į akį.

Visa šeima ruošėsi į tetos gimtadienį. Tėvai jau apsirengė, o jų dvimetė dukra Lėja atsisakė tai daryti. Laikas nenumaldomai tiksėjo, nesinorėjo pavėluoti, todėl abu tėvai stengėsi susitarti su dukra, tačiau ji kategoriškai priešinosi rengtis bet kokius drabužius, plėšė juos nuo savęs, verkė ir spardėsi.

Jei bent kartą esate atsidūrę panašioje situacijoje, turbūt žinote, kaip nelengva išlikti ramiam. Vaikai tampa užsispyrę, maištaujantys, priešiški, sunkiai valdomi, pilni pykčio, isterijos, ašarojantys, kaprizingi ir pan. Tėvai jaučiasi sutrikę, nelaimingi, susigėdę, išmušti iš vėžių, nusivylę, išsekę, kalti. Daugelis net sustingsta iš nežinojimo, ką daryti, arba, priešingai, pradeda infantiliškai ir nebrandžiai elgtis. Tokie vaikų emocijų proveržiai dažnai netikėti ir tėvams, ir vaikams, todėl tampa tikru iššūkiu abiem pusėms. Kaip elgtis, kai vaikus aplanko ožiukai? Į ką atkreipti dėmesį, kad pajėgtume juos nuraminti, o auklėjimas taptų lengvesnis ir veiksmingesnis?

Mokydami nebaudžiame

Anksčiau buvo priimta nepaklusnius vaikus auklėti mušimu, gąsdinimu, bausmėmis, draudimais, baime ir jėga. Mažai gilintasi į vaiko elgesio motyvus ir jo savijautą. Šaukimu, pamokslavimu, rėkimu ir liepimais tėvai bandė dar labiau sustiprinti savo autoritetą, kuriam nevalia priešintis. Vaikai slopindavo netinkamą elgesį iš baimės dėl tėvų reakcijos. Manyta, kad tėvai yra tie, kurie iš vaiko, lyg iš molio, turi nulipdyti žmogų pagal savo įsivaizdavimą, o jei nesiseka – panaudoti rykštę. Tėvų elgesio modeliai, neįgyvendintos svajonės ir neišsipildę lūkesčiai buvo perkeliami vaikams su viltimi, kad jie juos įgyvendins beveik be galimybės pasipriešinti.

Ilgainiui pastebėta, kad fizinės ir psichologinės bausmės už netinkamą elgesį ne tik neveiksmingos, bet ir žalingos, paliekančios neišdildomų pėdsakų vaiko kūne ir psichikoje. Žydų kilmės šveicarų psichoterapeutė Alice Miller po dvidešimties metų psichoanalizės praktikos visą dėmesį skyrė vaikystėje patirtų traumų tyrimams. Pasak jos, 90 proc. dabartinių pasaulio gyventojų vaikystėje patyrė fizinį ar psichologinį smurtą. Tokios žiaurybės kaip mušimas, draugiško dėmesio ar bendravimo stoka, vaikų poreikio ir sielos skausmo nepaisymas, beprasmės, iškrypėliškos bausmės, lytinis išnaudojimas, piktnaudžiavimas besąlygiška meile, emocinis šantažas, savivertės žlugdymas ir įvairiausi valdžios naudojimo būdai traumuoja vaikus, skatina atsižadėti savasties bei tėvų.

Pagaliau praregėta ir suvokta, kad kiekvienas į pasaulį atėjęs vaikas yra unikalus, turintis savo prigimtines savybes ir paskirtį. Tėvams nereikia iš jo lipdyti žmogaus – jis jau yra žmogus, tik dar labai mažas. Kad užaugtų psichiškai ir fiziškai sveikas, jam reikia mylinčių ir atsidavusių tėvų. Tokių, kurie vienodai myli ir tada, kai vaikas teisingai pasielgia, ir tada, kai klysta. Tokių, kurie deda pastangas ir kaskart stiprina ryšį su vaiku, siekia patenkinti jo poreikius, rūpinasi, atjaučia ir supranta. Ypač tada, kai mažylis elgiasi netinkamai, jam reikia, kad tėvai jį priimtų tokį, koks jis yra, su tokiomis emocijomis, kokios jam kyla, o ne atstumtų, baustų ar verstų gėdytis savo jausmų. Būtent tada, kai jam kyla emocijų bangos, jam reikalingi tėvai, kad pamokytų, kaip su jomis tvarkytis. Tai neabejotinai reikšmingiausias tėvystės metas, pati geriausia galimybė, kai galime pamatyti, ko vaikas dar nemoka, padėti įgyti reikiamų įgūdžių ir su rodoma meile bei pagarba paskatinti jį elgtis tinkamai. Tokiam į vaiką ir į santykį su juo orientuotam auklėjimui reikia didelės kantrybės, empatijos, atsidavimo, sąmoningumo, kūrybiškumo, o tai ne visada paprasta.

Trys esminiai klausimai

Nors vaikų auklėjimas priskiriamas prie emociškai sunkiausių gyvenimo darbų, psichiatras Danielis J. Siegelis ir vaikų psichoterapeutė Tina Payne Bryson įsitikinę, kad apgalvotai elgiantis jis gali tapti lengvesnis, džiugesnis ir malonesnis. Jų teigimu, auklėjimas be dramų įmanomas. Jis įmanomas tada, kai tėvai, sulaukę netinkamo vaikų elgesio, nereaguoja impulsyviai – autopiloto režimu, kad ir ką vaikas būtų padaręs, o leidžia sau atsikvėpti, padaryti akimirkos pertraukėlę, per kurią rūpestingai atsako sau į esminius klausimus.

Kodėl mano vaikas taip elgiasi? Pavyzdžiui, kodėl Kristupas prekybos centre pradėjo demonstratyviai elgtis? Jei nesigilintume ir būtume supykę, galėtume atsakyti, kad yra nedėkingas ar piktybiškai mumis manipuliuoja. O jei pažvelgtume giliau, pamatytume, kad tokį jo elgesį galėjo lemti daugybė kitų dalykų. Jam dar tik treji metai, todėl ilgi apsipirkimai išvargina. Gal jo nervų sistemą trikdė žmonių gausa, ryškus ir nenatūralus apšvietimas, triukšmas, įvairūs kvapai, didelis prekių pasirinkimas? Gal jis jautėsi alkanas, ištroškęs, buvo neišsimiegojęs ar pervargęs? Gal jam buvo karšta ir trūko gryno oro? Gal jam labiau rūpėjo tyrinėti aplinką, nei ramiai ir ilgai sėdėti vežimėlyje? Tokio amžiaus vaikams sunku laukti ir suvaldyti emocijas. Jo netinkamas elgesys galėjo būti žinutė mamai, kad blogai jaučiasi, yra pervargęs ar sudirgęs ir ilgiau ten būti tiesiog nebepajėgia.

Ko šią akimirką noriu jį pamokyti? Jei Kristupo mama pasiduotų savo kylančioms emocijoms, galėtų apšaukti vaiką, kad liautųsi krėtęs nesąmones, jį supurtyti ar griebti ir rėkiantį nusinešti į automobilį, nė nebaigusi apsipirkimo. Tačiau taip ji prarastų galimybę pamokyti vaiką labiau tvardytis, būti kantresnį, mokėti išlaukti ir pan.

Kaip geriausiai galiu to išmokyti? Nėra visiems atvejams tinkamo geriausio mokymo, tačiau, kai norime parodyti, kad yra tinkamesnių būdų išreikšti pyktį ir nepasitenkinimą, visada svarbu atsižvelgti į vaiko amžių, raidos stadiją ir ypatybes, jo savybes ir temperamentą, situacijos kontekstą ir pan. Supykusi Kristupo mama galėtų sūnui skirti bausmę, pavyzdžiui, mėnesį nebesivesti jo į prekybos centrą, bet ar tai geriausia alternatyva? Už tokį elgesį skirta bausmė neišmokys vaiko valdyti jausmų, o tik silpnins tarpusavio ryšį. O gal geriau pakelti supykusį sūnų ir jį apkabinti, parodyti, kad jūs jį girdite ir matote, kad suprantate, kaip jis jaučiasi, ir esate pasiruošę padėti jam susitvarkyti su kylančiais jausmais? Gal užmegzti su vaiku akių kontaktą, leisti jam atsikvėpti ir nurimti, nusivedus į nuošalesnę vietą? Gal tiesiog pabūti šalia vaiko? Emocijoms nurimus, mama galėtų paaiškinti, kad yra kitų būdų nekantravimui, pervargimui ir kylančioms emocijoms įveikti, pavyzdžiui, perteikti emociją žodžiais, parodyti tik jums abiem žinomą slaptą ženklą ir pan.

Kas slypi po ožiukais?

Atidžiau pažvelgę, ką slepia kaprizai, isterijos, pykčio priepuoliai, suprantame, kad netinkamu elgesiu vaikas norėjo ne mus supykdyti, o kai ką pasakyti, tik tai padarė netinkamai. Toks supratimas leidžia reaguoti daug veiksmingiau ir jautriau. Nepuldami gintis skatiname empatiją, atjautą ir norą suprasti, kaip čia nutiko, kad vaikas taip pasielgė, kas čia vyksta tarp vaiko ir mūsų pačių. Tuomet ir mažylio veiksmai nebeatrodo tokie grėsmingi. Pakeitę požiūrį ar bent jau supratę, kad gali būti įvairių tokio elgesio priežasčių, galime kontroliuoti savo reakciją, o ši turėti įtakos vaiko savijautai. Taigi, leisdami sau padaryti pauzę tarp vaiko veiksmo ir savo atsako, išvengiame impulsyvumo, neapgalvotų veiksmų ir nepageidaujamų pasekmių bei priartėjame prie sąmoningos ir meistriškos tėvystės.

Kartais gali prireikti daug pastangų, kad prisimintume nereaguoti iškart, o leistume sau atsikvėpti ir susivokti. Tai ypač sunku padaryti, kai esame pavargę, trūksta miego, būname alkani, susierzinę, turime dar begalę nepadarytų darbų ir per mažai laiko sau. Tuomet bet koks menkas, bet nepriimtinas vaiko poelgis, pavyzdžiui, atsisakymas susitvarkyti kambarį, delsimas atlikti namų darbus, priešinimasis sėstis į automobilio kėdutę, reikalavimas dar vienos pasakos ar filmuko prieš miegą, vengimas valgyti vakarienę, brolio ar sesers erzinimas ir nepasidalijimas žaislais, gali akimirksniu įžiebti tėvų emocijas, kurios pasireikš kaip uždelsto veikimo bomba. Todėl, kad lengviau būtų atlaikyti vaikų pasipriešinimą, svarbu stengtis būti nepervargusiems ir nuolat pasipildyti psichinės bei fizinės energijos išteklius.

Vaikų smegenys

Siekdami padėti tėvams suprasti, kodėl kartais vaikai būna užsispyrę ir priešiški, D. J. Siegelis ir T. P. Bryson pasitelkia statomo namo pavyzdį. Įsivaizduokite, kad vaikų smegenys – tai namas, turintis apatinį ir viršutinį aukštus.

Apatinis smegenų aukštas atsakingas už žemesnes ir primityvesnes funkcijas: instinktyvias, nesąmoningas reakcijas, pagrindines funkcijas: kvėpavimą, virškinimą ir pan. Dėl jų bejėgiškose situacijose įsijungia adaptyvus išlikimo režimas, kurį geriausiai nusako keturi reagavimo būdai: „pulk“, „bėk“, „sustink“ arba „nualpk“.

Viršutinis smegenų aukštas atsakingas už subtilesnį ir sudėtingesnį mąstymą, emocinius ir bendravimo įgūdžius: emocijų ir kūno reguliavimą, įžvalgą, empatiją, dorovę, lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti, sprendimų priėmimą ir kt. Apatinis smegenų aukštas jau būna susiformavęs mums gimus, o viršutinis pradeda vystytis kūdikystėje ir visiškai susiformuoja ne anksčiau, nei įpusėjus trečiąją dešimtį. Minėtaisiais Kristupo, Tomo ir Lėjos atvejais suveikė jų apatinis smegenų aukštas – instinktyvi reakcija į nepageidaujamą situaciją. Vaikų tikslas nebuvo nuliūdinti artimą žmogų, išvesti jį iš pusiausvyros ar nuskriausti. Jie taip elgėsi, nes nemokėjo kitaip pasakyti, kokios emocijos juos tuo metu užvaldė ir ko jiems labiausiai reikėjo.

Skirtingos apatinės ir viršutinės smegenų dalių funkcijos bei nevienodas jų išsivystymo greitis paaiškina, ką vaikai sugeba, o ko ne. Vaikų smegenys dar tik vystosi, todėl turime būti supratingi ir per daug iš jų nereikalauti. Staigios emocijos ir neprognozuojamo elgesio proveržiai yra visiškai normali vaikų vystymosi dalis. Kvaila būtų kaltinti vaiką, kad jo viršutinės smegenys dar nesusiformavusios – išmintingiau būtų įjungti savo viršutinę smegenų dalį, nubrėžti išorines ribas ir pamokyti, kaip jam dera elgtis. Tai supratę, kiekvieną vaiko elgesį priimsime ramiau ir su pagarba, be to, atkreipsime dėmesį į elgesį, kurį reikia keisti.

Kita svarbi vaiko smegenų ypatybė yra ta, kad jos keičiasi su patirtimi. Smegenų plastiškumas reiškia, kad bet kokia pasikartojanti patirtis vaikui yra reikšminga. Pagal Hebbo aksiomą, kuri taip pavadinta kanadiečių neuropsichologo Donaldo Hebbo garbei, kai vaikas reaguoja į kokią nors patirtį, galvos smegenų neuronai vienu metu sužadinami ir susijungia į tinklą. Kartojant tokią patirtį, ryšiai tarp neuronų tik dar labiau sustiprėja. Tai reiškia, kad viską, ką vaikui sakome, rodome, kaip su juo elgiamės, veikia jo smegenis, daro poveikį jo suvokimui bei elgesiui. Štai kodėl taip svarbu sąmoningai apmąstyti, ką sakome savo vaikams, kokią patirtį suteikiame jiems, o ne reaguoti instinktyviai. Atlikite mažą eksperimentą ir pabandykite prisiminti, ką sakėte savo vaikui, kai jam paskutinį kartą nesisekė ar kas nors nepavyko? Kaip elgėtės, kai vaikas netyčia sudaužė lėkštę, išvertė gėlių vazoną, apipaišė namų sienas ar sudavė žaislu broliukui per galvą? O dabar, kai žinote, kad vaiko smegenys linkusios keistis nuo įgyjamos patirties, kaip norėtumėte reaguoti į tokius jo poelgius?

Ryšio galia

Kai vaikas elgiasi netinkamai mūsų ar kitų žmonių akivaizdoje, kyla noras tuojau pat jį sudrausminti, nubausti, pasakyti ką nors griežtai ar šiurkščiai, atskaityti pamokslą, paberti tinkamo elgesio taisyklių ir pan. Tačiau pratrūkę pamesime auklėjimo tikslą – mokyti, todėl šią pamoką teks kartoti dar kartą. Daug veiksmingiau leisti sau ramiai pakvėpuoti, prisiminti, kokia yra vaiko smegenų veikimo prigimtis ir susitelkti į ryšį su juo.

Klinikinės psichologijos praktikė ir sąmoningos tėvystės tyrėja Shefali Tsabary siūlo atsižvelgti į dvasinį bendravimą su vaiku. Neįmanoma suklysti, jei orientuojamės į nuoširdų santykį su vaiku – į emocinio ryšio su juo stiprinimą. Perkeldami dėmesį nuo netinkamo ir impulsyvaus vaiko elgesio, kuris yra nemokėjimo susitvarkyti su stipriais jausmais pasekmė, į buvimą šalia, meilės, empatijos ir pagarbos skleidimą, sudarysime galimybę vaikui vėl atgauti savitvardą, nurimti kūno reakcijoms ir emocijoms, o tai padės jam geriau mus išgirsti. Stebėdami rimstantį vaiką, turėtume savęs paklausti: „Ar vaikas jau pasirengęs tam, ko noriu jį pamokyti? Ar jis gali išgirsti mano sakomus žodžius ir geba juos suprasti?“ Jei ne, mokymą gali tekti atidėti kelioms valandoms ar net dienoms.

Ryšys su vaiku yra laiptai nuo apatinio prie viršutinio smegenų aukštų. Įsiaudrinęs vaikas yra apimtas nemalonių pojūčių ir atrodo nevaldomas. Tėvų padedamas jis atgauna pusiausvyrą ir su jaučiama tėvų pagalba pajėgia palypėti laiptais aukštyn iki viršutinio smegenų aukšto, ko pats padaryti dar nesugeba. Tokios pagalbos išraiška gali būti pati įvairiausia: ramus tonas, malonus balsas, apkabinimas, paglostymas, prisėdimas šalia vaiko ir sunkumų išgyvenimas kartu, paguodimas, išklausymas, patikinimas, kad matome ir girdime jo sielvartą, padėkojimas, nusišypsojimas, parodymas, kad labai vertiname ryšį su vaiku ir pan.

Kartais visai naudinga kurį laiką elgtis kaip Šerlokui Holmsui – smalsiai ir kantriai tirti, kas nutiko, o ne griebtis bausmės. Tai leis įžvelgti tikrąsias – vidines – vaiko elgesio priežastis. Atsisakydami išankstinių nuostatų ir leisdami vaikams paaiškinti, kas atsitiko, surinksime tikrus duomenis apie jų vidinį pasaulį, užuot skubėję teisti. Be to, nesmerkdami, nekritikuodami, nepamokslaudami, nevertindami, neįsakinėdami, nekontroliuodami, neneigdami jausmų ir nepalikdami vieno su sunkumais, mes mokome vaiką, ką reiškia palaikyti santykius ir mylėti, net jeigu nesidžiaugiame kitų sprendimais ar veiksmais. Elgdamiesi apgalvotai, išlaisviname vaiką nuo jį įkalinusių sunkių emocijų, su kuriomis jis dar nemoka susitvarkyti. O kai vaikas kuo dažniau patiria, kad tėvai įsigilina ir atsiliepia į jo jausmus, užmezga ryšį, lavėja jo gebėjimas mąstyti, jausti, vaikas išmoksta nusiraminti, tampa savarankiškesnis ir atsparesnis, teigia D. J. Siegelis ir T. P. Bryson. Tik tada, kai jaučiasi ramus, saugus ir matomas, vaikas klesti.

Abipusės gyvenimo pamokos

Tėvai savo vaikams nori geriausio. Jie duoda tiek, kiek tuo metu gali ir turi. Tačiau, kaip nėra idealių tėvų, kurie suteikia vaikams viską ir auklėja nepriekaištingai, taip nėra ir tobulų vaikų, kuriems nė karto neišdygsta ragiukai. Kartais reikia ir tėvų klaidų, ir vaikų ožiukų, nes mokymasis vyksta per patirtį: nuolat ir mokome, ir mokomės patys. Daug svarbiau būti gana gerais tėvais – tokiais, kurie kasdien kūrybiškai, su meile ir pagarba kuria ryšį su vaiku, tačiau išlieka sau atlaidūs, net jeigu suklysta.

Ypač svarbu būti atlaidiems nepageidaujamo vaikų elgesio akimirkomis. Jos gali būti labai sunkios, kartais net nepakeliamos, bet tik tol, kol įsisąmoniname, kad tai unikali proga pamatyti, ko mūsų vaikai dar nemoka, kad tai puiki galimybė pačiam patobulėti, kad tai ypatinga proga lavinti vaiko savivoką bei įžvalgą ir kad tai dar viena man ir mano mažyliui reikšminga gyvenimo pamoka.

Komentuoti