Įtampa tarp žmogaus išorinio ir vidinio gyvenimo tampa vis dažnesniu reiškiniu šiuolaikiniame pasaulyje. Anot prancūzų psichoterapeuto Christophe’o André, nuolatinis bandymas išpildyti išorinius lūkesčius neretai atitraukia mus nuo pačios sielos esmės. Dėl to kasdieniai mūsų veiksmai ir elgesys ne visada atitinka kertines vertybes.

Vis dėlto, jei norime būti laimingi ir lydimi sėkmės, turime mokytis dėmesingai klausyti savo vidinio pasaulio bei mažinti atotrūkį tarp vertybių ir elgesio.

Kas tas išorinis ir vidinis „aš“? Išorinis „aš“ įkūnija tai, kaip save pateikiame plačiajai visuomenei. Tai išorinis įvaizdis, kuriame paprastai stengiamės pavaizduoti visa, kas mumyse geriausia. Todėl neretai ši dalis nevisiškai atspindi, kas iš tiesų esame savo viduje. Ji linkusi pataikauti išoriniam spaudimui ir gyventi pagal visuomenės keliamus lūkesčius.

Priešingai nei išorinis „aš“, vidinis „aš“ yra tylus ir apima visa, kas nėra matoma plika akimi. Tai mūsų jausmai, intuicija, vertybės, nenutrūkstamas minčių ir emocijų srautas, giliai širdyje puoselėjami troškimai ir tikslai. Kitaip tariant, vidinis „aš“ įkūnija tai, kas iš tiesų esame savo viduje. Anot psichoterapeuto Ch. André, tai ypatinga erdvė, kurioje skleidžiasi mūsų individualumas ir kūrybiškumas. Nors ši erdvė yra neapčiuopiama, ji turi nepaprastai didelę įtaką mūsų gyvenimui.

Stiprų ryšį su savo vidiniu pasauliu turintis žmogus išsiskiria aukštu sąmoningumo lygiu. Jis aiškiai suvokia savo kertines vertybes ir tikslus, geba efektyviai tvarkytis su savo emocijomis. Taip pat jam būdinga vidinė ramybė ir didesnis psichologinis atsparumas. Toks žmogus sėkmingiau prisitaiko prie sudėtingų išorinio gyvenimo aplinkybių. Kur kas lengviau ir adaptyviau įveikia užgriuvusius sunkumus bei negandas.


Straipsnio tęsinį skaitykite rugsėjo spalio Psichologija Tau numeryje

Comments are closed.