Ką daryti jautriam asmeniui, siekiančiam išnaudoti jautrumą kaip stiprybę? Kaip save saugoti ir nepersitempti?

Jie lengvai susigraudina žiūrėdami filmus. Stipriai jaučia net subtilų prisilietimą. Yra jautrūs kvapams ir šviesoms, dažnai nori patylinti muziką, kurią kiti ir taip vos girdi. Tik įėję į kambarį, nesunkiai atpažįsta žmonių emocijas, o sulaukę kritiško žodžio gali susigadinti nuotaiką visai dienai.

Galbūt tokį žmogų pažįstate? O gal toks esate pats? Pažvelkime iš arčiau: tai ypač jautrūs žmonės, emocionalūs ir išgyvenantys giliau nei dauguma. Įsivaizduokite „storaodį“, kurį sunku paveikti ir išmušti iš vėžių. Jautrus žmogus bus visiška jo priešingybė. Jis tarsi kempinė sugers informaciją iš aplinkos, ją išpūs, sustiprins, padidins. Anot tyrėjos Elaine Aron, ypatingas jautrumas būdingas maždaug kas penktam mus supančiam žmogui.

Jautrumas turi biologinį pagrindą. Šių žmonių nervinės ląstelės yra hiperaktyvios, todėl pojūčiai paaštrėję – reaguojama į daugybę dalykų, kurių nepastebi kiti. Jautrų asmenį galima atpažinti ir iš to, kad jis nelinkęs stačia galva pulti į riziką. Kasdien nuo ryto iki vakaro jis „virškina“ milžiniškus srautus stimuliuojančios informacijos, o subtiliai sustyguotą nervinę sistemą lengvai išveda iš pusiausvyros netikėtumai. Todėl tai, ką kiti vertintų kaip smagų nuotykį ar iššūkį („susikrauk daiktus per 15 minučių ir lekiam į pajūrį“, „užlipk ant scenos ir spontaniškai pasakyk kalbą“ ir pan.), jautrus organizmas gali interpretuoti kaip grėsmę. Net mažam žingsneliui iš komforto zonos reikia didelių pastangų. Turbūt nestebina, kad jautriems žmonėms nesvetimas perdegimas – jis pasireiškia visa puokšte neigiamų padarinių: pradedant lėtiniu nuovargiu, sutrikusia dėmesio koncentracija ir apetito praradimu, baigiant depresyvumu, pykčiu ir nerimo priepuoliais.


Straipsnio tęsinį skaitykite lapkričio gruodžio Psichologija Tau numeryje 

Comments are closed.