Mąstykite kaip nugalėtojai

Šiuolaikiniai žmonės turi didesnių galimybių mokytis ir tobulėti nei ankstesnės kartos. Ir, nors kiekvieno mūsų genetika unikali, nors visų mūsų temperamentas ir gabumai skiriasi, įgyta patirtis, žinios ir asmeninės pastangos padeda suformuoti tai, ko norime.

Mąstysena: nekintanti ar auganti?

Anot JAV Stanfordo universiteto psichologės Carol Dweck, tai, kokiu tapsite žmogumi, ar išsipildys jūsų svajonės ir pavyks pasiekti tai, kas jums atrodo svarbiausia, priklauso nuo jūsų pasirinkto požiūrio. Skamba per daug paprastai? Dauguma mano, kad mūsų charakteris, žmogiškosios savybės, protiniai gebėjimai, kūrybiškumas yra įgimti ir nekinta. Esi protingas arba ne. Esi kūrybingas arba ne. Tikėjimas, kad savybės nekinta, t. y. nekintanti mąstysena, verčia nuolat įrodinėti savo vertę. Tai sukelia keblumų įvairiose gyvenime srityse: darbe, palaikant santykius su partneriu, auginant vaikus ar mokantis naujų dalykų. Kiekvieną dieną klausiame savęs: „Ar man pavyks?“, „Ar neatrodysiu kvailai?“, „Ar manęs neatstums?“, t. y. tokiems asmenims nuolat reikia patvirtinimo.

Tačiau yra ir kitas požiūris – augimo mąstysena. Ji grindžiama įsitikinimu, kad pagrindines savo savybes galima ugdyti įdėjus pastangų. Nors mūsų talentai, gebėjimai, interesai ir pomėgiai skiriasi, kiekvienas galime keistis ir augti atkakliai siekdami tikslų, įgydami patirties. Kai tikime, kad mums svarbios savybės gali būti išugdytos, labiau trokštame mokytis ir kuo daugiau pažinti pasaulį. Užauginti save tokį, koks norime būti. Noras toliau tobulėti ir plėsti akiratį, net patekus į juodą nesėkmių ruožą, yra svarbiausias augimo mąstysenos požymis. Būtent šis mąstymo būdas padeda žmonėms išgyventi pačius sunkiausius gyvenimo etapus ir pasiekti aukštumų.

Per kančias į žvaigždes

Žmonės gimsta su unikalia genetine informacija, kuri padeda jiems kai kuriuos dalykus išmanyti ar atlikti geriau nei kitiems. Tačiau tie, kurie vadovaujasi augimo mąstysena, žino, kad galima nuolat tobulėti, pavyti ir net pranokti tuos, kurie talentingi iš prigimties. Todėl itin svarbu, kad mokyklose mokytojai žinotų apie augimo mąstyseną ir padarytų viską, kas įmanoma, kad vaikai kasdien augtų ir siektų žinių. Anot C. Dweck, augimo mąstyseną gali išsiugdyti kiekvienas.

Ugdant ją svarbu tinkamai vertinti vaiko pastangas. Jei teisingai užduotis atlikusį vaiką girsite: „Koks tu protingas!“ arba „Koks tu gabus!“, jis nebus motyvuotas judėti pirmyn, nes jam atrodys, kad jau viskas pasiekta. Tačiau girdami už pastangas ir naujus sprendimo būdus nukreipiame vaiką, kuriuo keliu jam eiti toliau. Kita vertus, augimo mąstysena neturi būti orientuota vien į pastangas – neva labai stengiantis galima pasiekti absoliučiai viską. Tai netikslu ir klaidinga. Augimo mąstysena – tai, kad visi galime mokytis ir tobulėti.

Mąstysenos tipas lemia tiek pradinukų, tiek gimnazistų rezultatus mokykloje. Nekintančios mąstysenos mokiniai nuleidžia rankas, susidūrę su sudėtingesne užduotimi, ir netiki, kad gali ją išspręsti. Jie nesistengia žūtbūt įveikti kliūtis, o toks požiūris stabdo jų augimą. „Man niekada nesisekė matematika, tai ko jūs norite iš mano vaiko?“ – nesupranta „nematematiko“ mama. Nekintančios mąstysenos žmonės orientuoti į rezultatą. Jei kažkas nepavyko ar jei nesi pats geriausias, vadinasi, laikas tuščiai išvaistytas. Augimo mąstysena leidžia vertinti tai, ką darome, neakcentuojant rezultato: nuolat susiduriame su kliūtimis, bandome iš naujo, tobuliname įgūdžius, analizuojame ir t. t. Na ir kas, kad dar nepavyko išrasti vaistų nuo vėžio, bet tai, kas jau padaryta šioje srityje, taip pat turi didžiulę reikšmę.

Nesėkmės, kurios žlugo arba augina

Dweck atliko daugybę tyrimų su paaugliais. Viename jų vaikams buvo pateikti intelekto testo uždaviniai, kuriuos išsprendę vieni buvo pagirti žodžiais: „Tu išsprendei x uždavinius teisingai. Puikus rezultatas! Tu turbūt labai protingas!“, o kiti – „Tu išsprendei x uždavinius teisingai. Puikus rezultatas! Tu turbūt labai stengeisi.“ Kitaip tariant, vieni buvo pagirti už gebėjimus, o kiti – už pastangas. Įdomu tai, kad iš pradžių abi grupės atrodžiusios vienodos po pagyrų ėmė skirtis. Pagirti už gebėjimus mokiniai linko prie nekintančios mąstysenos. Kai kitą užduotį jie galėjo pasirinkti patys, jie atsisakė tos, iš kurios galėjo išmokti kažką naujo, baimindamiesi atskleisti savo žinių trūkumą ir pasirodyti esą ne tokie gabūs. Tačiau 90 proc. mokinių, pagirtų už pastangas, ėmėsi sunkesnio uždavinio, pasiryžę jį išspręsti ir išmokti daugiau.

Vėliau gavę sudėtingesnių užduočių, kurias abiem grupėms įveikti sekėsi sunkokai, už gebėjimus pagirti mokiniai savimi nusivylė. Vadovaudamiesi nekintančia mąstysena jie nebelaikė savęs nei protingais, nei gabiais. Anot C. Dweck, nekintančios mąstysenos žmonėms sėkmė reiškia talentą ir gebėjimus, nesėkmė – jų stoką. Augimo mąstysenos žmonėms, priešingai, nesėkmė nėra jų proto rodiklis, o tik paskatinimas įdėti dar daugiau pastangų.

Tyrimo su keturmečiais metu mažyliai galėjo pasirinkti iš dviejų dėlionių – sudėlioti dar kartą jau išbandytą ar imtis naujos – sudėtingesnės. Nekintančios mąstysenos vaikai rinkosi tą pačią dėlionę, norėdami dar kartą įsitikinti savo gebėjimais. Augimo mąstysenos mažyliams ta pati dėlionė buvo nebeįdomi, jiems buvo smalsu išbandyti ką nors nauja.

„Mūsų mąstysena – tai visiškai naujas kitas pasaulis. Viename pasaulyje pastangos yra blogis. Jos, kaip nesėkmė, reiškia, kad esate ne itin gabus ar talentingas, nes kitaip nereikėtų stengtis ir viskas pavyktų savaime. Tačiau kitame pasaulyje būtent pastangos ir daro jus gabesnius, talentingesnius“, – tvirtina C. Dweck.

Kuo tas kitas pasaulis toks išskirtinis? Jam būdinga aistra sužinoti ir išmokti daugiau, o ne noras įsitikinti ir pasitvirtinti savo įgimtus gebėjimus. Augimo mąstysenos žmonės nuolat siekia sužinoti ką nors nauja, tobulėti, augti ir plėsti savo akiratį. Nesėkmės jų nežlugdo. Nepavykusių bandymų jie nelaiko tragedijomis – jiems tai tiesiog pažinimo ir mokymosi procesas. Be jų tobulėjimas neįmanomas.

Vidinis monologas

Žmonės nuolat analizuoja save ir aplinką, siekdami viską kontroliuoti ir nenulėkti nuo „bėgių“. Tačiau kartais interpretacijos kaip tik suklaidina, ypač tuos, kurie pernelyg susikoncentruoja į įvykius ir nepaliauja jų analizuoti.

Nekintanti mąstysena pradeda vidinį monologą, sutelktą į vertinimą: aš esu nevykėlis, aš esu netikęs sutuoktinis, mano draugas yra savanaudis. Augimo mąstysena taip pat nuolat kontroliuoja, kas vyksta, tačiau jos vidinio monologo metu nevertiname nei savęs, nei kitų. Tiek teigiama, tiek neigiama informacija priimama, tačiau ji nukreipiama į pažinimą ir konstruktyvius veiksmus: ką aš iš šios situacijos išmokau? Kaip aš galiu pasikeisti? Kaip aš galėčiau padėti savo partneriui?

Kaip vertinantį monologą paversti pažinimo monologu?

Visų pirma, įsiklausykite, ką jums sako nekintanti mąstysena. Kiekvieną kartą, susidūrus su iššūkiu, ji nerimauja: „Manai, susidorosi? Manai esąs pakankamai gabus? O jei nepasiseks? Pasirodysi kaip nevykėlis. Visi juoksis. Nesiveltum ir pašaipų išvengtum, tavo reputacija liktų nepažeista.“ Suklydus nekintanti mąstysena atakuoja toliau: „Jei būtum talentingas, nebūtų taip atsitikę. Ar nesakiau, kad tai rizikinga? Dabar pasirodysi, koks netikėlis esi. Dar nevėlu pasitraukti, atsiprašyti ir kaip nors išgelbėti savo reputaciją.“ Susidūrus su pirmąją kritika, nekintanti mąstysena bando jus gelbėti: „Čia ne mano kaltė. Kaip lengva kitus kritikuoti! Atsirado žinovai! Atsidurtumėte mano vietoje, pamatytumėte!“ Net ir tada, kai jums teikiami konstruktyvūs patarimai, girdite visai ką kita: „Mes tavimi nusivylėme. Manėme, susidorosi…“

Antra, pripažinkite sau, kad visada turite pasirinkimą. Jūs pats renkatės, kaip priimti ir interpretuoti iššūkius, klaidas, kritiką. Galite tai vertinti remdamiesi savo nekintančia mąstysena ir pripažinti, kad jums trūksta talento ir gabumų. Tačiau galbūt reikia patobulinti darbo metodus, įdėti daugiau pastangų, įsigilinti ir praplėsti savo galimybes. Jums rinktis.

Trečia, susidūrę su iššūkiais ir kritika, išgirdę nekintančios mąstysenos priekaištus, rėžkite jiems atgal augimo mąstysenos balsu: „Dar nežinau, ar man pavyks, bet aš galiu išmokti“; „Visiems sėkmės lydimiems žmonėms ne viskas pavyksta iš pirmo karto.“; „Jei nebandysiu, taip pat jausiuosi nevykėlis. Kur čia ką apsaugosi?“; „Sabonis irgi netapo garsiu krepšininku per vieną dieną, o Edisonas ne iškart išrado elektros lemputę. Jie buvo atkaklūs ir užsispyrę.“; „Tai ne mano kaltė. Jei kratysiuosi atsakomybės, nieko gero nebus. Geriau iš kritikos šio bei to išmoksiu.“

 Įmonės, kurios auga ir augina

Ar gali nekintančią arba augimo mąstyseną turėti organizacija? Kokių darbuotojų ieško įmonės – talentingų ar tų, iš kurių norima išauginti puikius, nuolat tobulėjančius profesionalus? Organizacija gali skatinti nekintančią mąstyseną, rinkdamasi darbuotojus pagal aiškius kriterijus. Tačiau gali puoselėti ir augimo mąstyseną, tikėdama, kad pastangas dedantys žmonės gali augti ir tobulėti, jei bus mokomi tai daryti. Atlikus tyrimus su įmonių darbuotojais, pastebėta, kad augimo mąstysena besivadovaujančiose įmonėse jie labiau pasitiki savo darboviete ir labiau vertina savo atliktą darbą, yra labiau atsidavę ir net pasiryžę dirbti papildomai. Į augimo mąstyseną orientuotų įmonių darbuotojai teigia, kad jų organizacija remia pamatuotą riziką, novatoriškumą ir kūrybiškumą. Jie tiki, kad ištikus nesėkmei kompanija juos palaikys, o ne skubės bausti.

Žmonės dažnai painioja augimo mąstyseną su lanksčiu, atviru būdu ar pozityviu požiūriu. Tai galima pavadinti klaidinga augimo mąstysena. Kiekvienam mūsų būdingi abu mąstymo būdai ir kiekvieną dieną jie kinta. Grynoji mąstysena neegzistuoja – žmogus gali vadovautis jomis abiem. Stovėdami ant olos krašto, nuo kurio reikia nušokti be jokių apsaugos priemonių, be abejonės, vadovausimės nekintančia mąstysena: vargu ar nuskrisime, net jei ir įdėsime itin daug pastangų.

Nekintančios mąstysenos įmonių darbuotojai atkreipia dėmesį, kad jų organizacijose pasitaiko neetiško elgesio, perdėto taupymo, neapdairaus skubėjimo ar net sukčiavimo atvejų. Tai dažniausiai įmonės, turinčios daugybę paslapčių. Natūralu, nes kai organizacija nori įgimtų talentų, prasideda vidinė konkurencija, o tada neapsieinama ir be sukčiavimo. Komandiniam darbui ir bendradarbiavimui vietos nebelieka.

Augimo įmonių darbdaviai taip pat geriau atsiliepia apie savo darbuotojus. Juos vertina kaip bendradarbiaujančius, pasiryžusius mokytis ir tobulėti. Tai padeda ir pačiai kompanijai būti lyderei.

Vienas įdomesnių atradimų – kad augimo mąstysenos bendrovių vadovai savo komandos narius laiko daug gabesniais vadovais nei jų konkurentai iš nekintančios mąstysenos įmonių. Tai reiškia, kad jie sugebėjo įžvelgti ateities lyderius.

Keisti mąstyseną, ypač didelėse organizacijose, nėra lengva. Vis dėlto įmonėms, kurios siekia išlikti šiuolaikiškos, tenka nuolat peržiūrėti ir keisti veiklos modelį.

Tai, ką sakote, svarbu!

Nuo mūsų vertinimų priklauso, kaip reaguojame į nesėkmes. Vienus jos gali stabdyti, kitus – įkvėpti. Keletas nekonstruktyvių minčių ir pavyzdžių, kaip vertėtų kalbėti su savimi, kad skatintume augimo mąstyseną.