Leisdami sau klysti ir pripažindami klaidas, atveriame iki šiol neregėtus kelius. Greičiau tobulėjame, sklandžiau bendraujame su aplinkiniais ir mažiau smerkiame save. Štai dėl ko verta drąsiau klysti ir pripažinti savo klaidas.
- Nebijodami klysti padarome mažiau klaidų
Paradoksalu, tačiau būdami atviri klaidoms mes artėjame prie tiesos. Pirmiausia turime suprasti, kad klaidos neišvengiamos. Jei ko ir reikėtų vengti – tai absoliutaus užtikrintumo savo teisumu. Daug verslų, vengiančių pripažinti klaidas ir tikinčių, kad viskas, kas daroma, yra geriausia, žlunga. Tie, kurie klaidas priima kaip neišvengiamybę, geriau geba jas numatyti, užkirsti joms kelią ir tinkamai reaguoti. Tai padeda taupyti išteklius ir išlaikyti reputaciją. Patirtis ir kompetencija taip pat nesumažina klaidų tikimybės, ypač jei patirtis ir kompetencija sukelia per didelį pasitikėjimą savimi. Klaidos yra neatsiejama žmogaus dalis. Klysta visi – net ir patys geriausi. Nėra tokio gyvenimo etapo ar sėkmės, pinigų, žinių ar pasiekimų bagažo, kuris galėtų visiškai apsaugoti nuo klaidų. Pasak Amy Edmondson, Harvardo verslo mokyklos profesorės ir knygos „Teisinga klaida: mokslas apie gebėjimą klysti“ (angl. Right Kind of Wrong: The Science of Failing Well) autorės, kai bijome ir vengiama klaidų, negalime jų priimti kaip mokymosi galimybės.
- Atsikratome pasenusios informacijos
Viena iš priežasčių, kodėl turėtume nebijoti klysti, yra ta, kad faktai keičiasi. Tai, kas šiandien laikoma faktu, rytoj ar laikui bėgant gali būti paneigta. Garsus JAV psichologijos profesorius Paulas E. Meehlas, atėjęs į auditoriją ir paėmęs vadovėlį, studentams sakydavo: „Pusė to, kas yra šiame vadovėlyje, yra klaidinga, tačiau aš nežinau, kuri toji pusė, todėl mokysimės viską.“
Vienas svarbiausių mokslo pažangos elementų per mokslo revoliuciją buvo suvokti, kad mokslas tobulėja būdamas paneigtas. Mokslininkai nuolat bando paneigti savo teorijas ir įsitikinimus. Pesimistinis metaindukcijos argumentas iš mokslo istorijos teigia, kad visos šiandienos mokslinės teorijos galiausiai bus paneigtos. Tačiau tai tinka ne tik mokslui – tai tinka viskam. Nieko nėra amžino, tad ir faktai neamžini. Vienintelis pastovus dalykas yra pokytis.
Taip pat verta prisiminti, kad nėra nieko, ką žinotume 100 procentų. Net jei ir esame teisūs, mūsų žinios yra ribotos. Abu dėl kažko nesutariantys žmonės gali būti teisūs, nes jų požiūriai ar žinių sritys skiriasi. Kad ir kiek visko žinome, visada galime žinoti daugiau. Informacijos kiekis sparčiai auga, o augimo tempas nuolat greitėja.
Paradoksalu, bet dažniausiai esame labiausiai įsitikinę savo žiniomis tada, kai žinome mažiausiai. Tai patvirtina Dunningo-Krugerio efektas – reiškinys, kai žemesnių gabumų žmonės nesugeba suvokti savo gebėjimų ribotumo. Tokią išvadą padarė mokslininkai Davidas Dunningas ir Justinas Krugeris iš JAV Kornelio universiteto prieš daugiau nei 20 metų. Perskaitę vieną straipsnį, peržiūrėję vieną vaizdo įrašą ar išklausę vieną tinklalaidę, dažnai manome, kad jau pakankamai išmanome aptariamą temą. Tačiau kai sužinome daugiau, mūsų pasitikėjimo burbulas sprogsta, ir suvokiame savo nežinojimą. Taigi perdėtas pasitikėjimas savimi gali trukdyti mokytis toliau, nes manome, kad jau žinome pakankamai.
- Pripažindami klydę geriname santykius
Pačios didžiausios ir įsimintiniausios klaidos nutinka santykių sferoje. Tačiau priimkime savo klaidas ir taip pagerinkime tiek dabartinius, tiek būsimus santykius.
Tikriausiai girdėjote posakį apie pasirinkimą būti teisiam ir būti laimingam. Kai leidžiame sau būti neteisiems, tampame empatiškesni. Kai žinome, kad galime klysti, labiau įsiklausome, pradedame geriau suprasti partnerį, draugą ar bet kurį kitą žmogų, elgtis su kitais pagarbiai, užuot laikę juos neišmanėliais.
Klaidos taip pat daro mus patrauklesnius. Žmonės mėgsta autentiškus, atvirus ir netobulus žmones. Tie, kurie klysta ir apie tai atvirai kalba, atrodo artimesni. Atvirumas apie savo klaidas pritraukia kitus, jie priima mus nepaisydami mūsų trūkumų, mes atrodome malonūs, supratingi ir empatiški, o ne teisiantys, griežti ar narciziški. Na, o tie, kurie dedasi viską žinantys, gali atrodyti erzinantys ar arogantiški. Kai leidžiame sau klysti, priimame geresnius sprendimus, susijusius tiek su romantiškais, tiek su draugiškais ar darbiniais santykiais.
- Pripažindami savo klaidas tampame išmintingesni
Ne veltui sakoma, kad mokomasi iš klaidų. Pripažinę, kad klydome, keičiame savo įsitikinimus, požiūrį ir plečiame pasaulėžiūrą. Tačiau tai padaryti ne taip lengva. Dažnai ieškodami informacijos siekiame patvirtinti tai, ką jau žinome ir kuo tikime. Psichologijoje tai vadinama patvirtinimo šališkumu – tendencija ieškoti informacijos, patvirtinančios mūsų įsitikinimus, užuot ieškojus informacijos, kuri galėtų juos kvestionuoti.
Mums labiau patinka informacija, kuri leidžia jaustis gerai, nei ta, kuri kelia diskomfortą ir verčia susimąstyti. Tačiau pripažinę savo ribotumą tampame protingesni ir išmintingesni.
- Klysti smagu
Klysti gali būti juokinga. Mūsų klaidos virsta puikiomis istorijomis, kurios priverčia juoktis ir užmegzti ryšius su kitais, kai jas pasakojame. Mums juokinga, kai kiti klysta, nes tai artima ir suprantama.
Klysti gali būti pramoga. Mes mėgstame filmus ir knygas, kur viskas klostosi netinkamai, kur veikėjas nuolat klysta ar painiojasi, tačiau vis tiek tampa herojumi. Knygų, filmų ir televizijos laidų personažai nebūtų tokie mieli, artimi ar įdomūs, jei jie būtų tobuli ir visada teisūs.
Nedarant klaidų nebūtų nei meno, nei kūrybiškumo, nei vaizduotės. Jei viskas, ką sukuriame, būtų iškart tobula, teisinga ir tiksliai atitiktų tikrovę, kūryba būtų blanki. Mūsų grožio samprata greičiausiai neegzistuotų be žmogaus klaidų. Be jų nebūtų unikalumo ir mūsų skirtumų. Klaidos daro gyvenimą įdomų, smagų ir suteikia patirties, kurios kitaip neįgytume.
Komentarai neleidžiami