Pažvelkime, kaip kasdienybėje veikia intelektinė empatija. Kaip ją praktikuoti?
1. Emocijų įvardijimas.
Garsiai išsakykite, ką, jūsų manymu, pašnekovas jaučia: „atrodo, kad nerimauji“, „turėtų būti skaudi patirtis“, „skamba kaip labai gąsdinantis įvykis“, „tau turbūt labai pikta“. Leiskite pašnekovui jūsų teiginius pakomentuoti.
Tyrimai rodo, kad negatyvios emocijos nusakymas žodžiais susilpnina jos poveikį. Galima sakyti, kad įvardydami emociją sumažiname jos krūvį.
Stanfordo universiteto tyrėja Katharina Kircanski 2012 m. atliko eksperimentą su vorų fobiją turinčiais žmonėmis. Jiems buvo rodomi tikri vorai (ne fotografijos – tikri gyvi vorai, kurių žmonės labiausiai bijojo). Tada tyrimo dalyvių buvo prašoma žiūrint į vorą garsiai išsakyti savo jaučiamas emocijas.
Išmatavę fiziologinius organizmo atsakus, tyrėjai įžvelgė įdomų fenomeną. Pasirodo, net jei vorai mus mirtinai gąsdina, ištarę vorui: „aš tavęs bijau“, iškart pradedame bijoti mažiau. Kuo daugiau baimės žodžių vardijame, tuo drąsiau jaučiamės.
Beje, šis pozityvus efektas nebuvo trumpalaikis – tyrime dalyvavę žmonės ir po savaitės jautė mažesnę vorų baimę nei anksčiau.
2. Tylos pauzės.
Menka paslaptis, kad kalbėdamiesi žmonės dažnai stengiasi išvengti tylos. Tylos pauzes skubame kuo greičiau užpildyti.
Tačiau jas įvaldę galime padėti pašnekovui jaustis išgirstam, gerbiamam ir svarbiam. Strategiškai tinkamu metu įterpta tylos akimirka gali paskatinti gilesnes refleksijas ir atviresnę žmogaus saviraišką.
Svarbu pajusti pokalbio pulsą: entuziastingas įsitraukimas – tylos momentas – įsitraukimas – tylos momentas. Komunikacija taps ir gyvesnė, ir efektyvesnė. Tylos pauzė neturi būti ištęsta – tai maža dinamiška pertraukėlė, suteikianti pokalbiui ritmingumo.
3. Aktyvus klausymasis.
Pabūkime atviri: ar dažnai būna, kad teoriškai klausotės pašnekovo, o praktiškai mintys plaukioja kažkur toli? Jūs ne vieni – tyrimai rodo, kad tik apie 10 proc. žmonių moka įdėmiai klausytis.
Mes apsimetame, kad klausomės, o iš tiesų:
- nekantraujame, kada patys galėsime įsiterpti su savo istorija;
- mintyse vertiname, smerkiame, kritikuojame;
- svarstome, kokį patarimą geriausia pasiūlyti;
- blaškomės, pamatę aplinkoj kažką įdomesnio;
- visiškai atsijungiame nuo temos ir svajojame, ką valgysime vakarienei.
Aktyvus klausymasis skirtas tam, kad suprastume kalbėtojo pasakojamą istoriją, emocijas ir intencijas. Tai nelengva (ypač jei norime tai daryti gerai!). Bene sudėtingiausia užduotis yra suvaldyti savo ego – jis yra didžiulis komunikacijos trukdis.
Štai keletas pavyzdžių.
- Kalbėtojas sako kažką, su kuo nesutinkame. Ego nori ginčytis („įrodysiu savo tiesą“). Tačiau klausydamiesi aktyviai turime nuoširdžiai domėtis kito asmens perspektyva.
- Pašnekovas sako, kad mūsų veiksmai jį skaudina. Ego trokšta gintis („ne ne ne, leisk man paaiškinti“). Tačiau klausydamiesi aktyviai turime priimti kito žmogaus jausmus.
- Bičiulis pasakoja apie problemą, bet ne sprendimą. Ego nekantrauja įbrukti savo išmintį („daryk taip ir anaip“). Tačiau klausydamiesi aktyviai turime įsigilinti, kokie yra žmogaus poreikiai, tikslai ir iškilę barjerai. Tik turėdami aiškų situacijos vaizdą galime bandyti švelniai nukreipti žmogų jam (ne mums!) naudinga linkme.
4. Veidrodinis atkartojimas.
Tyrėjai jau ne vieną dešimtmetį nagrinėja veidrodinių neuronų reikšmę bendravimo kokybei. Kūno kalbos specialistė Susan Young teigia: kai prisitaikome prie kito žmogaus kūno kalbos ir vartojame tą patį žodyną, pašnekovas pasąmoningai ima jaustis saugiau. Panašumai sujungia. Jaučiamės esantys vienos komandos nariai.
Tai tinka ne tik gyvoms interakcijoms, bet ir „Zoom“ skambučiams ir kito pobūdžio virtualiam bendravimui. Nors subtilius signalus skaityti čia sunkiau, vis tiek galima lengvai pamėgdžioti kito žmogaus elgesį: jei pašnekovas žaidžia su tušinuku, suka aplink pirštą plaukų sruogą arba siurbčioja arbatą iš didelio keraminio puodelio, galime ir mes daryti kažką panašaus.
Trumpai tariant, bandykite prisiderinti prie pašnekovo elgesio, kalbėjimo tono, garsumo ir greičio. Atkartokite raktinius pašnekovo sakomus žodžius (beje, tyrimai rodo, kad tikslus sakinio pabaigos pakartojimas yra ypač efektyvus – jums net nebūtina perfrazuoti!). Tai pašnekovui signalizuoja, kad klausotės ir esate susidomėjęs.
5. Ant kelio užvedantys klausimai.
Tam tikri klausimai gali padėti asmeniui atrakinti būdus problemai spręsti.
- Galbūt jau bandei imtis kokių nors veiksmų, kad situacija pagerėtų?
- Ar turi idėjų, ką šioje situacijoje būtų galima padaryti, kad būtų geriau?
- Kaip manai, ką šiuo metu tau svarbiausia pasiekti?
- Ar pagalvoji, kaip atrodytų gyvenimas, jeigu ši problema dingtų?
- Kaip manai, koks galėtų būti pirmas žingsnis problemai spręsti?
Svarbu, kad klausimai neįvarytų pašnekovo į kampą. Neturime tikslo aiškinti, ką kam daryti. Idealiu atveju norėtume, kad dėl tolesnių veiksmų žmogus nuspręstų pats. Mūsų užduotis – įkvėpti jį ieškoti išeičių (kai nustojama skųstis ir imama kalbėti apie potencialius sprendimus, tai jau nemažas žingsnis į priekį).
Komentarai neleidžiami