Manome, kad sunkumai trukdo mums jaustis laimingiems. Tačiau ar gali būti, kad iš jų daugiau naudos nei žalos?
Medžiai, dangus ir paukščių čiulbėjimas naudingi mūsų psichinei sveikatai.
Vaikydamiesi laimės, ne tik jos nepagauname, bet ir prarandame brangų laiką.
Naujausi tyrimai rodo, kad mūsų smegenys yra plastiškos ir sugeba keistis. Ar gali būti, kad jas keičia ir internetas?
Nors laimę dauguma žmonių patiki aikštingosios Fortūnos valiai, laimės mokslas buvo studijuojamas jau nuo Antikos laikų.
Svarbu ne kiek metų nugyvenome, bet kiek tuose metuose buvo gyvenimo. (Abrahamas Lincolnas)
„Jei bendraudami su žmogumi tariamės galį priskirti jį tam tikrai kategorijai, niekada nepažinsime ir nepakeisime jo asmenybės – tos gyvybinės žmogaus dalies, kuri peržengia bet kokias kategorijas“. Irvin D. Yalom Čarlzas Darvinas pastebėjo, kad gamtoje išlieka ne stipriausios ir net ne protingiausios rūšys, o tos, kurios geriausiai prisitaiko prie pokyčių ir bendradarbiauja. Vis tik, dažniausiai gyvūnai atstumia ir palieka nesveikus jauniklius, nes „žino“, kad jie vis tiek neišgyvens. Atrodytų, kad vaikų, kurie turi trūkumų, saugojimas yra išskirtinai homo sapiens (liet. išmintingo žmogaus) bruožas. Vis tik pavarčius žmonijos istorijos puslapius, pamatysime, kad vaikų su trūkumais išlikimą neretai lemdavo tėvų sprendimas. Laila Williamson tiki, kad ši elgsena – dėl genetiškai užprogramuoto siekio išlikti. Nuo senovės laikų vaiko likimas priklausė nuo valstybės ir tėvų požiūrio bei interesų. Pavyzdžiui, Senovės Spartoje daugelyje sričių įtaką turėjo valstybės užsibrėžtas tikslas: išlaikyti tvirtą, karinę valstybės sistemą. Todėl skatino auginti tik fiziškai sveikus, stiprius ir greitai besimokančius…
Žodžiai turi milžinišką įtaką mūsų mintims, savivertei ir netgi savijautai. Tad, jei bent dalį dėmesio, kurį skiriame savo išvaizdai, karjerai ar namų ruošai, skirtume savo žodynui, netrukus pasijustume gerokai laimingesni.