Kartkartėmis žmonės pasijunta lyg užplaukę ant seklumos: atrodo, nevyksta nieko blogo, bet neišeina judėti nei pirmyn, nei atgal. Kaip išsivaduoti iš šios būsenos?

Tikriausiai daugelis kuriuo nors gyvenimo etapu susiduria su tokia būsena, kai atrodo, kad gyvenimas stovi vietoje. Gal kažko ir norisi – numesti svorio, pakeliauti, pakeisti darbą ar imtis naujo pomėgio – bet viskas lieka mintimis, o dienos inertiškai plaukia toliau. Prabilęs vidinis kritikas gali priekaištauti dėl tokio sąstingio, spausti pakrutėti ir plakti, kai nepavyksta. Gali kilti nerimas ir neviltis, galima pradėti pykti ant savęs ar aplinkybių. Tačiau patikėkite – ši būsena net naudinga, jei savęs paklausite: kodėl taip jaučiuosi?

Kas skatina užsisėdėti? Priežastys gali būti išorinės ir vidinės. Vidinės kliūtys – tai, kas sukasi žmogaus galvoje: pokyčių baimė, įsitikinimai, kad pokyčiams nėra laiko, baimė klysti… Nemenka kliūtis ištrūkti iš plaukimo pasroviui yra žema savivertė. Pavyzdžiui, žmogus gali manyti, kad ko nors pakeisti nepavyks dėl kompetencijų stokos ar kitų tariamų savo defektų, taip pat jis gali baimintis, kad, išsukus iš esamo gyvenimo kelio, nesiseks taip puikiai, kaip norėtųsi. Išoriniai barjerai – tai aplinkos sudaromi trikdžiai, fizinis negalėjimas ar kitos objektyvios išorinės priežastys, dėl kurių žmogus dažniau linkęs gyventi inertiškai ir nenuklysti nuo kasdienybės. Pavyzdžiui, ilgos darbo valandos, lūžusi koja, sunkiai sergantis ir slaugomas giminaitis, finansinių išteklių stoka, išsilavinimas… Tai įvairūs nuo žmogaus vidinių resursų menkai priklausantys barjerai, trukdantys laisvai pasiduoti impulsams kažką keisti savo gyvenime. Kuo daugiau išorinių ar vidinių trikdžių, tuo didesnė tikimybė, kad mūsų kasdienybė tiesiog tekės sena vaga, net jei pokyčių norėsis.


Straipsnio tęsinį skaitykite naujausiame žurnalo numeryje

Parašykite atsiliepimą