Kaip galime išvengti visuomenės susipriešinimo pandemijos metu? Apie tai kalbamės su psichologu Justinu Buroku.

Dabartinėje situacijoje, panašu, kad ženkli dalis visuomenės gyvena nuolatinėje įtampoje, panikoje. Tvyro baimė dėl ateities, viešoje erdvėje didžiuliai kiekiai negatyvios informacijos. Kaip visa tai veikia žmonių psichiką ir emocinę būseną?

Pirmiausiai, reikėtų atskirti du dalykus: realybę ir tai, kas vyksta mūsų galvoje. Nors realybė ir nėra pati komfortiškiausia šiuo metu, bet tikrai ne tokia grėsminga, kokią daugelis kuria savo galvose. Deja, bet dominuojant negatyviai informacijai aplinkui, žmonės pradeda “piešti” sau juodžiausius scenarus: kad visi susirgs, mirs, ekonomika žlugs ir t.t. ir pan. Taip prasideda panika. Nepamirškime, kad panika negimsta išorėje, ji gimsta žmonių galvoje. Be abejo, kai taip suvokiame situaciją organizamas į ją reguoja kaip į didžiulę grėsmę, patiriame didžiulę įtampą, kuri pasireiškia padidėjusiu nerimo jausmu, nemiga, susierzinimu. Blogiausia, kad nuolat patiriama įtampa naikina mūsų imunitetą, kuris dabar mums labai reikalingas kovai su realia grėsme – virusu. 

Iš užsienio grįžus Lietuvos piliečiams ir juos priverstinai krantinavus viešbučiuose, stebima plintanti neapykanta šių žmonių atžvilgiu (pasisakymai socialinėje erdvėje, komentarai). Kaip paaiškinti šį fenomeną?

Pyktis, kartais virstantis į agresiją, yra žmogaus gynybinė reakcija į vidinį bejėgiškumo jausmą. Kai įvyksta kritinė situacija, jaučiamės tarsi praradę pagrindą po kojomis, negalintys kontroliuoti situacijos. Tai – potencialiai labai grėsminga situacija, todėl dedame visas pastangas kontrolei susigrąžinti. Pyktis, agresija – vieni iš geriausių įrankių. Tipiškai pasirenkamas objektas, kuriam lengviausia „suversti“ kaltę. Šiuo atvejo iš užsienio grįžę Lietuvos piliečiai. Atrodo, kad jei juos kažkaip sutvarkysime, tai ir visa situacija išsispręs. Jei uždarysime, karantinuosime, tai virusas tikrai nebeplis ir galėsime grįžti į normalų gyvenimą. Tada, atrodo, visos priemonės galimos (juk daroma dėl bendro labo). Taigi, liedami pykti ir agresiją žmonės bando dorotis su vidinių nerimu ir prarastu kontrolės jausmu.

Realybė, juk visai kita – šie žmonės visiškai nekalti, dar daugiau, vieni iš labiausiai nukentėjusių, todėl prasminga būtų juos atjausti, o ne pulti. Šitoje situacijoe, kiekvienam iš mūsų būtų svarbu savęs paklausti, kas iš to, kad mes ant tų žmonių pyksime, juos diskriminuosime, kiek tai išspręs esamą situaciją. Tikiu, žmonių proto galia ir gebėjimu atsispirti pagundai elgtis vadovaujantis pirmykščiais žvėriškais instinktais.

Kodėl žmonėms taip sunku juos atjausti? Kodėl vietoje supratimo renkamės pyktį? Juk iš tikrųjų ten galėtų būti bet kurio iš mūsų artimasis…

Parodoksalu, bet būtent nuo minties, kad tai gali būti mūsų artimasis, norime kuo greičiau pabėgti. Nes jei tai artimasis, ir su juo taip elgiamasi, tai tampa labai baisu. Asmeniškai labai baisu. Vėl įsijungia gynybos mechanizmai, kuriais pasinaudodami mes bandome sau pasakyti, kad tai kažkokie kitokie (ne)žmonės. Priskirdami šiuos žmones kitokių – blogiečių kategorijai, mes vėl turime aiškų atsakymą – nubausime juos ir problema išsispręs.

Vėlgi, su savo nerimu bandome tvarkytis vadovaudamiesi pirmykščiais instinktais vietoje to, kad kartu pagalvotume, o kaip tiems žmonės geriausiai padėti. Grįžta piliečiai, jie – įvairūs. Atrodo, kad tampa neįmanoma to pripažinti. Pripažinti, kad žmonės yra įvairūs, bet vis tiek žmonės. Taip, kai kurie jų – sudėtingesni. Atrodo, kad viską reikia skaldyti į juodą ir baltą, į blogiečius ir geriečius. Tarsi nugalėjus blogiečius, galėsime užtrikrinti, kad geriečiai išgyvens…

Atrodo, užtenka vieno negatyvaus pavyzdžio, kad visiems sugrįžusiems būtų uždėta blogųjų etiketė.

Tiesa. Reikia pripažinti, nemažą vaidmenį čia atlieka ir žiniasklaida. Pažiūrėkime į straipsnių antraštes – atrodo, kad ten vieni nusikaltėliai ir parvyko. Ir tik kažkur lyg tarp kitko paminima, kad dalis žmonių verslininkai grįžę iš Australijos. O jie pasigauna mintį ir jau, žiūrėk, bet kuris parvykęs priskiriamas „padugnės iš Airijos“ kategorijai. 

Kitas dalykas, kai jau priskyrėme kategorijai, tai iškart puolame niekinti, sakyti, kad jie neverti pasirūpinimo ir pan. Pažiūrėkime į pavyzdžius kitose šalyse. Prancūzijoje atidarinėjami viešbučiai benamiams ir pan. 

Dabar nurašykime tuos grįžusiuos, o kas toliau? Ką nurašysime, jei pradės trukti resursų? Kas bus kiti blogiečiai? Instinktyvu? Taip…Kuo didesnė įtampa kyla, kuo daugiau suvokto bejėgiškumo, tuo didesnis susipriešinimas visuomenėje, nes norisi saugoti vieną – save ir savo artimiausius. Tada panika mintyse gali pavirsti į labai neadekvatų elgesį aplinkoje, ko tikrai nenorėtume išvysti. 

Aš pritariu, kad dalį žmonių, kurie grįžę nesilaiko taisyklių, reikia sudrausminti. Tam mes turime atitinkamas struktūras ir, tikiuosi, priemones. Bet paversti visus nusikaltėliais – truputi siaubinga. 

Priverstinis karantinavimas daugelį papuolusių į tą situaciją išmušė iš vėžių. Kokias žmogaus emocines ir psichologines reakcijas sukelia buvimas tokiose situacijose? Ką, galbūt, reikėjo daryti kitaip?

Žinoma, žmonėms tai didžiulė įtampa. Jie jaučiasi pasimetę, sutrikę, sunerimę, išgyvena baimę, gal net ir vidinį siaubą. Kiek laiko praėjo nuo trėmimų vykusių tarpukaryje? Ne tiek jau daug…(greičiausiai tie žmonės patys to nematė, bet tikrai galėjo girdėti savo tėvų ar senelių skausmingus pasakojimus). Situacija tam tikrais aspektais panaši. Tave pasitinka ginkluoti žmonės, kažkur veža, neaišku, kas bus daroma ir t.t. Palyginimas gal kiek per aštrus, bet… tai asociacijos, kurios gali kilti daliai žmonių. Ir ne tik jiems, bet ir daliai visuomenės, kuri seka šią situaciją. Vėlgi sukeliama papildoma įtampa, nerimas, kyla panika.

Ką reikėjo daryti kitaip? Pandemijos nevyksta kasdien, natūralu, kad atsakingos įstaigos galėjo būti nepasiruošusios ir visas procesas nebuvo sustyguotas. Visgi labai svarbu kalbėti ir aiškinti, kad žmonės žinotų, kas vyksta ir dėl ko vieni ar kiti veiksmai yra atliekami, kad nesijaustų įkaitais, priešingai, būtų įtraukti į bendradarbiavimą. Jaustųsi padedantys šaliai. O dabar… žinutė: „grįžo priešai su automatais – suvarykime…“. Sudėtinga situacija. Žmonės stebi situaciją, girdi tą žinutę, iškart kyla įtampa: o gal mes ko nors nežinome, kodėl čia taip daroma? Įtampa didėja. O norisi priešingai, ją mažinti, kad žmonės labiau susitelktų, kad vienas kitam padėtų. 

Kokios galimos ilgalaikės pasėkmės šiuos išgyvenimus patyrusiems žmonėms?

Nėra lengva pasakyti. Gali kilti ir įvairaus tipo nerimo sutrikimai, nemiga. Bet kokiose panašiose situacijose pakartotinai išgyventi intensyvius negatyvius jausmus (baimę, nerimą). Sunku pasakyti ar tai gali privesti prie potrauminio streso sutrikimo – abejočiau, nors tam tikrais atvejais – taip. 

Ką patartumėte visiems žmonėms, kurie pateko ar galimai pateks į privertstinio karantinavimo situaciją? 

Nuskambės gal kiek keistai, bet pirmas dalykas – pasitikėti institucijomis, kurios jais dabar rūpinasi. Bendradarbiauti, o ne priešintis. Tikiu, kad dėl komunikacijos stygiaus kartais atrodo, kad institucijos, specialistai nežino, ką daro. Patirtis rodo, kad žino, tik ne visada tinkamai paaiškina. Kuo labiau pasitikėsime ir bendradarbiausime, tuo visiems bus lengviau įveikti šį laikotarpį.

Kitas dalykas – ryšiai su artimaisiais. Maksimaliai bendrauti su artimais žmonėmis (giminėmis, draugais), pasidalinti savo išgyvenimais. Kuo daugiau (kiek leidžia aplinkybės) tuo geriau. 

Trečia, paklausti savęs, kaip geriausiai sau galėčiau padėti? Gal tai gali būti dienotvarkės sudarymas, gal knygos skaitymas, gal kita maloni veikla. Kiekvienas galime nuspręsti pagal save.

Kaip minėjau, pagrindinis dalykas dabar pamėginti savo, kartais ir pagrįstai kylantį pyktį į valdžią nukreipti į bandymą bendradarbiauti. Pasitikint, suprantant, kad visiems situacija yra nelengva ir galvoti ne apie tai, kaip kovoti su tais, kurie dabar čia viską daro, bet kaip jiems padėti, kaip padėti vieni kitiems. Reikėtų pasistengti patiems nurimti, nepanikuoti, pagalvoti: labai nemalonu, uždarė, niekad gyvenime nenorėčiau daugiau to patirti, bet greičiausiai tai būtina tam, kad padėtume visai šaliai greičiau iš visos šios situacijos išeiti.

Norėčiau, kad tie žmonės manytų, jog jie yra herojai, kurie šiuo metu aukojasi dėl visos valstybės, o ne kaliniai. Jie iš tikrųjų yra herojai. Jie niekuo nekalti, kad buvo išvažiavę. Dabar jų pasirinkimas bendradarbiauti yra herojiškas. Jie galėtų save taip ir suprasti, kad yra žmonės, kurie renkasi bendradarbiauti, jog visiems kitiems Lietuvos piliečiams būtų geriau.

O kaip šitiems žmonėms, kurie atskirti, galime padėti mes – visuomenė?

Gal galime įsivaizduoti, kad tai mūsų artimieji. Tam tikra prasme jie ir yra mūsų artimieji – mūsų bendrapiliečiai, mūsų visuomenės dalis. Ko mes siekiame: ar naikinti tą visuomenės dalį, ar atrasti būdų su ja bendradarbiauti? 

Be abejo, nereikia perlenkti lazdos. Aš sutinku, kad dalis jų elgiasi netinkamai: vartoja alkoholį, elgiasi agresyviai. Tai daliai žmonių yra tam tikros sutramdymo priemonės. Bet nenurašykime jų kaip žmonių. Labai svarbu atskirti žmogų ir jo elgesį. Asmuo nėra nei geras, nei blogas. Visi esame geri. Bet kalbant apie elgesį – žmogus gali laikytis taisyklių arba jų nesilaikyti. Jei nesilaiko, priimkime veiksmus, kurie jam padėtų tų taisyklių laikytis. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių tas žmogus neišmoko socialinių įgūdžių – gal jį pamiršome mokykloje, gal jis augo siaubingoje aplinkoje ir jis žino viena, kad tokioje situacijoje reikia gerti ir muštis. Bet tam yra struktūros, kurios gali padėti nepridaryti problemų sau ir kitiems. Galiausiai ne visi su peiliais ir mačetėmis laksto… 

Manau, geriausiai galime padėti, suprasdami, kad žmonės yra atsidūrę sudėtingoje situacijoje. Užuot juos puolę, geriau pagalvokime, kaip kiekvienas galime prisidėti. Kaip suprantame, kad medikams reikia pasakyti „ačiū“, taip ir šitiems žmonėms galime išreikšti palaikymą. 

Juk visi kartu galime padaryti daugiau, o kai tik pradedame kovoti vienas prieš kitą – turime prastą rezultatą. Susipriešinimas gali eiti toliau. Tik klausimas, ką toliau priešinsime? Tuos, kurie su vaikais išėjo į lauką? Svarbiausia kurti jausmą, kad žmonės jaustųsi ne bejėgiai, o didinti jų pasitikėjimą ką mes kartu galime padaryti. Nes kuo labiau žmonės jausis bejėgiais, tuo labiau ieškos priešo, kurį reikia nugalėti. 

Ko palinkėtumėte mums visiems šiuo sudėtingu laikotarpiu?

Stiprybės, tvirtybės kiekvienam iš mūsų. Viską nugalėsime. Mūsų priešas nėra kiti žmonės, bet virusas, liga, pandemija. Palaikykime vienas kitą, maksimaliai išlaikykime ryšius. Kiekvienas pagalvokime, ką asmeniškai galime padaryti, kad jaustume mažiau įtampos, nes, kai patys pasirūpinsime savimi, galėsime labiau pasirūpinti kitais. Susitelkime. Mes, lietuviai, stiprūs, ne tokius vargus išgyvenome, įveiksime ir šitą. Kaip sakoma, kas mūsų nenugali, padaro stipresniais. Manau, kad iš visos šios didelio išbandymo situacijos galime išeiti stipresni. Pasimokę, supratę, atradę, kad kritinėse situacijose gebame įveikti atrodytų neįmanomus iššūkius.

Comments are closed.