Padėk sau

Aš – laimės ministras

Žmogus jaučiasi nelaimingas, nes nežino, kad yra laimingas. Tas, kuris šitai suvokia, bus laimingas tą pačią akimirką. Fiodoras Dostojevskis

Kaip reaguotumėte gavęs vizitinę kortelę, kurioje žmogus prisistato laimės ministru? O jeigu kurioje nors Lietuvos aukštojoje mokykloje būtų įsteigta „laimės studijų“ programa, kaip manote, ar daug žmonių ją pasirinktų? Ir kokia būtų tokios studijų programos kaina? Manote, tai pokštas? Ne visai. Nors laimę dauguma žmonių patiki aikštingosios Fortūnos valiai, laimės mokslas buvo studijuojamas jau nuo Antikos laikų.

Laimės sodų vaisiai

Šiuolaikinė pozityvioji psichologija atkakliai teigia, kad atsikratyti nevilties ar susikurti laimę nėra tas pats. Tačiau esama ir kitokių nuomonių. Graikų filosofas Epikūras buvo įsitikinęs, kad laimė yra tiesiog skausmo nebuvimas. „Gyvenimas malonus, kai mintys yra laisvos nuo baimių ir patenkinami natūralūs kūno poreikiai“, – teigė jis. Jo manymu, svarbu tai, kad laisvė nuo skausmo sudaryta iš dviejų dalių: kūno sopulių nebuvimo (aponia) ir nesudrumstos sielos, t. y. minčių ramybės (ataraxia).

Savo teoriją Epikūras galėjo patikrinti ir praktiškai. Apie 307 m. pr. Kr. jis Atėnuose įkūrė uždarą bendruomenę, vadinamą „Laimės sodais“ (Kepos), ir mokė žmones gyventi laimingai. Tai tikriausiai buvo pirmoji mums žinoma laimės mokykla. Į ją ateiti galėjo ir moterys bei vergai. Epikūras buvo įsitikinęs, kad reikia praktikuoti dalykus, kurie sukuria laimę, nes jeigu ją turime, turime viską, o jei neturime, darome viską, kad įgytume.

Jis žadėjo laimę visiems, kurie paklus keturiems principams:

  1. Nebijoti dievų. Jie užsiėmę savo reikalais, todėl žmonių rūpesčiais nesidomi. Dievai nieko nelemia, todėl bijoti jų nereikia. Tačiau taip pat neverta nieko ir prašyti – juk žmonės viską gali susikurti patys.
  2. Nebijoti mirties. Mirtis nėra reikšminga nei gyviesiems, nei mirusiems, nes pirmųjų ji neliečia, o antrųjų jau nebėra.
  3. Tai, kas yra gera, gaunama lengvai. Juk nėra sunku pasiekti būseną be skausmo! Epikūras žmogaus norus skirstė į tris kategorijas:
  • Natūralūs ir būtini. Tai tokie norai, kurie išlaisvina iš skausmo, jei yra įgyvendinami: maistas, vanduo, pastogė, saugumas.
  • Natūralūs ir nebūtini. Šie norai nesukelia skausmo, jei nėra įgyvendinami. Pavyzdžiui, brangus, skanus maistas. Pasak Epikūro, geriau prie tokių dalykų nepriprasti, nes dėl to padidėja rizika tapti nelaimingam.
  • Nei natūralūs, nei reikalingi. Tai tokie norai kaip garbės troškimas, turtų ir galios vaikymasis. Jie riboja žmogaus pasitenkinimą savimi ir didina nelaimingumo riziką, nes nenatūralių norų keliamos bėdos daug didenės už suteiktą malonumą.
  1. Tai, kas baisu, yra lengvai išvengiama. Bloga yra viskas, kas sukelia skausmą. O Epikūras manė, kad skausmo išvengti lengva, nes visada įmanoma sutelkti dėmesį į priešingus, teigiamus jausmus. Kūnišką diskomfortą gali nustelbti mintys apie patirtus džiaugsmus ar ateityje dar laukiančius malonumus.

Be šių taisyklių, Epikūras turėjo ir keletą papildomų priesakų:

  • Būtina studijuoti filosofiją. Ji reikalinga ne dėl žinių, o tam, kad suteiktų ramybę mintims ir padėtų atsikratyti baimių.
  • Labai svarbu įgyti išminties, nes be jos negalime nuspręsi, kuris pasirinkimas suteiks daugiau laimės. Nesėkmės atveju reikia atsižvelgti į tai, kas buvo, bet nepamiršti, jog praeities nebepakeisi.
  • Kad galėtume gyventi netrikdomi, turime būti saugūs (ypač nuo savo kaimynų). Saugumą suteikia įstatymai, kurių reikia nepažeidinėti ne todėl, kad tai neteisinga, o todėl, kad nereikėtų bijoti, jog tave pagaus. Epikūras manė, kad pasitraukę iš aktyvaus visuomeninio ar politinio gyvenimo taip pat būsime saugesni, o saugiausi esame tada, kai esame apsupti panašiai mąstančių draugų ir gyvename uždarose bendruomenėse.
  • Visų svarbiausia – draugystė. Epikūrui draugystė atrodė vertinga jau pati savaime. Draugai padeda vienas kitam ir užtikrina saugumą. Tikras draugas nėra priemonė asmeninei laimei susikurti, jis tampa mūsų gyvenimo ir mūsų pačių dalimi. Mes siekiame malonumo ne tik sau, bet ir savo draugams. Tačiau santuokos atžvilgiu Epikūras buvo skeptiškas. Jis manė, kad tuoktis neverta, nes santuokos problemos  būna didesnės už jos teikiamus malonumus.

Ar Epikūrui pavyko?

Regis, taip. Studentai retai palikdavo Epikūro sodus, panašių bendruomenių kūrėsi visoje Viduržemio jūros pakrantėje, o pats filosofas, rašydamas paskutinį laišką savo mirties dieną, tvirtino esąs laimingas, nepaisant dizenterijos ir šlapimo susilaikymo keliamų problemų.

Jis buvo teisus, kad malonumų vaikymasis neatneša ilgalaikės laimės, o dėl dalykų, kurių negalime pakeisti, neverta ir jaudintis. Kaip ir gerokai vėliau gyvenęs psichologas A. Maslow, Epikūras akcentavo bazinių poreikių patenkinimo ir saugumo svarbą.

Epikūras apsaugojo savo bendruomenę nuo pasirinkimo paradokso (kuo daugiau galimybių, tuo sunkiau pasirinkti). Sprendimus dėl esminių dalykų nurodė jo filosofinė doktrina. Pavyzdžiui, buvo nerekomenduojama užsiimti politine veikla ar vesti. Tačiau bendruomenės nariai vis tiek turėjo asmeninę laisvę elgtis kaip tinkami. Rekomendacijos neprilygo įsakymams. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad svarbesnis tikslas Epikūrui buvo bendruomenės, o ne asmeninė laimė. 

Ar jis dėl visko buvo teisus?

Regis, ne. Ribotas dalyvavimas visuomeninėje veikloje gali ne tik apsaugoti nuo nusivylimo, bet ir atimti saviraiškos galimybę arba galimybę padėti kitiems ir taip patirti laimę bei įprasminti savo gyvenimą. Tą patį galima pasakyti apie garbės ar karjeros siekimą bei santuoką, kuri šiuolaikiniame pasaulyje yra lygiateisė vyro ir moters sąjunga, primenanti Epikūro idealios draugystės modelį. Šių laikų studijos rodo, kad santuoka suteikia daugiau laimės negu viengungiško gyvenimo džiaugsmai.

Epikūras nevertino teigiamų emocijų. Jam buvo svarbu tik išvengti skausmo. „Jeigu kūnas ir siela yra tinkamos būsenos, laimė pati ateis“, – tikėjo jis. Dabar manoma, kad didesnė tikimybė susikurti laimę yra aktyviai komunikuojant su mus supančia aplinka ir ją keičiant pagal savo poreikius, nei tiesiog laukiant.

Jis skatino visada apsvarstyti savo poelgių pasekmes ir gyventi uždarose bendruomenėse. Bet nejaugi spontaniškumas yra nepageidaujamas gyvenime? O atvirumas naujoms idėjoms ir gyvenimo būdams?

Filosofas savo mokinius skatino kuo mažiau tikėtis, kad vėliau netektų nusivilti ar prarasti (būti vidutinybe – optimali išeitis). Po daugelio metų (1977 m.) mokslininkas M. Fordyce taip pat siūlė siekti laimės atsisakant didelių lūkesčių. Tačiau menki tikslai rodo bailumą ir nesugebėjimą tvarkytis su nusivylimu. Vėliau atliktos empirinės studijos atskleidė, kad laimingų žmonių siekiai kaip tik aukštesni, o požiūris į galimas pasekmes optimistiškesnis.

Epikūras manė, kad bet koks skausmas yra blogis. Bet skausmas ar netektis gali atverti akis ir suteikti stiprybės. Juk iš klaidų mokomės! Be to, atsikratyti skausmo galvojant apie teigiamus dalykus ne visada įmanoma, nors toks gydymo metodas ir yra taikomas ligoniams, kankinamiems lėtinių sopulių.

Aukščiausia laimės rūšis 

Pozityviosios psichologijos pradininkas Martin Seligman laimingą gyvenimą skirsto į tris rūšis: malonų, įtraukiantį ir prasmingą.

Gyvendamas maloniai žmogus stengiasi patirti kuo daugiau smagių akimirkų ir būti apsuptas teigiamų emocijų, moka susikurti pozityvią aplinką. Tačiau prie malonumų greitai priprantama, ir jie nebeteikia tiek džiugesio, kiek anksčiau.

Įtraukiantį gyvenimą galima patirti aktyviai dirbant, rūpinantis vaikais, mylint, tiesiog atsiduodant savo aistroms. Net nėra laiko pagalvoti, kad esi laimingas, nes visą savo dėmesį sutelki į veiklą. Tokiam gyvenimui būdingas tėkmės potyris, tarsi tave neštų stipri srovė – spontaniškas jausmas, kuris užlieja visa galva pasinėrus į ekstazę, kai atlieki tai, ką sugebi geriausiai. Laikas tarsi sustoja. Taip šį gyvenimą apibūdina menininkai, sportininkai ar bet kurios kitos srities profesionalai.

Trečiasis būdas, kaip tapti laimingam, tai prasmingas gyvenimas. Jis įmanomas tada, kai žmogus panaudoja savo stipriąsias savybes tam, kad sukurtų ką nors didingesnio nei jis pats, ir džiaugiasi tuo, kad laimingus daro kitus. Pavyzdys galėtų būti motina Teresė. Tai – pastoviausias laimės šaltinis.

Kiekvieno iš mūsų gyvenime šių laimės rūšių dalis skiriasi – vieni gyvena maloniau, kiti – aktyviau. Todėl tiek darboholikas sėkmingame verslo susitikime, tiek studentas vakarėlyje, tiek senukas, paskyręs savo gyvenimą kitiems, – visi jie yra laimingi, tiesiog kiekvienas savaip. Net ir tas pats žmogus įvairiais gyvenimo etapais laimę patiria kitaip. Kartais laimės šaltinis gali pasikeisti per vieną savaitę – kas gi nemėgsta atostogų?

Kelionės laiku pradžiamokslis

Kelionės laiku egzistuoja ne tik fantastiniuose kino filmuose. Nuvykti į praeitį ar ateitį esame pajėgūs ir savo mintimis. Pasak Philip Zimbardo, mes galime gyventi orientuodamiesi į šešis skirtingus laikus. Yra du orientacijos į dabartį būdai ir po du orientacijos į praeitį arba ateitį būdus. Kuo jie ypatingi?

Galvodami apie praeitį (ir ja gyvendami) galime matyti teigiamą arba neigiamą jos pusę – džiaugtis, kad tiek daug laiko skyrėme vaikams auginti, arba krimstis, kad prieš dešimtmetį taip ir nenusipirkome namo.

Gyvendami dabartimi galime būti hedonistai, vertinantys įvairius malonumus, arba fatalistai, manantys, kad niekas nesvarbu, o mūsų gyvenimas – kontroliuojamas.

Orientuodamiesi į ateitį galime išsikelti konkrečius, pasiekiamus tikslus arba koncentruotis į transcendentinę būtį ir laukti pomirtinio gyvenimo.

Kiekviena iš šešių laiko perspektyvų gali būti mums priimtina arba ne, daugiau ar mažiau maloni. Tačiau svarbiausia išsiugdyti gebėjimą sklandžiai keliauti per šiuos laiko matmenis ir atsižvelgiant situaciją pasirinkti tinkamiausią.

Nepažeidžiamas, bet nelaimingas

Mokslininkė Brene Brown ieškojo atsakymo į klausimą, ką bendro turi žmonės, gyvenantys prasmingai ir visa širdimi. Jos tyrinėjimai atskleidė pažeidžiamumo svarbą laimės pojūčiui. Pasirodo, kad šie žmonės turėjo drąsos būti netobuli. Jie leido sau būti tuo, kas manė turintys būti. O svarbiausia – visiškai priėmė savo pažeidžiamumą ir tikėjo, kad tai, kas daro žmogų pažeidžiamą, padaro jį gražų. Tiriamieji neįrodinėjo, kad pažeidžiamumas yra patogus ar neskausmingas. Jie tik tvirtino, kad jis būtinas. Šie žmonės buvo pasiryžę pirmi pasakyti „aš tave myliu“, padaryti ką nors be jokių garantijų. Jie buvo linkę investuoti į santykius, kurie gali ir nepavykti, nes manė, kad tai fundamentalu.

Mes gyvename pažeidžiamame pasaulyje ir bandome išvengti savo silpnumo kovodami su tuo. Tačiau emocijų selektyviai atmesti neįmanoma. Negalima nuspręsti: „Silpnumas, sielvartas, gėda, baimė, nusivylimas – blogi dalykai ir aš nenorių jų jausti.“ Slopindami negatyvius jausmus mes užgniaužiame ir džiaugsmą, dėkingumą, laimę. Tada jaučiamės apgailėtini, ieškome tikslo bei prasmės ir tampame… pažeidžiami! Tokie, kokie nenorėjome būti.

Brene Brown mano, jog išeitis – leisti sau būti  pažeidžiamam, matomam, mylėti visa širdimi net tuomet, kai nėra jokių garantijų, tikėti, kad to, kas esi, užtenka, o netobulumas nereiškia, kad tu nepakankamai geras.

Apie netobulumo ryšį su laimingu gyvenimu panašiai mąstė ir A. Maslow. „Tobulų žmonių nėra! – teigė jis. – Sutiksime asmenų, kurie labai geri, iš tiesų net nuostabūs. Esama ir kūrėjų, regėtojų, pranašų, šventųjų, įkvėpėjų ir išjudintojų. Tačiau ir jie kartais būna nuobodūs, erzinantys, aikštingi, savanaudžiai, pikti ar prislėgti. Taigi, norėdami nenusivilti žmogaus prigimtimi, pirmiausia turėtume atsikratyti su ja susijusių iliuzijų.“

Tą patį galima pasakyti ir apie laimę – nėra idealios, stebuklingos laimės formulės. Norint nenusivilti, reikia atsikratyti iliuzijų ir susikurti savąjį laimės receptą. Tačiau tai nebus galutinis produktas – jį kasdien reikės keisti ir tobulinti.

Piliečių laimė – valdžios reikalas

Kaip mes suvokiame laimę, priklauso ir nuo to, kurioje šalyje gyvename. Lietuviai, kaip dauguma vakariečių, yra linkę manyti, kad laimė – jų asmeninis, privatus reikalas. Ar aš laimingas, liečia tik mane ir gal dar kelis artimiausius žmones. Aplinkiniai neturi teisės į tai kištis – ne jų daržas, ne jų pupos.

Budistai mąsto visiškai priešingai. Laimė – tai bendruomenės ir valstybės reikalas. „Tapti laimingam“ reiškia „pasirūpinti, kad visi aplink tave būtų laimingi“.

Butane, nedidelėje budistų valstybėje tarp Kinijos ir Indijos, 1972 m. karalius nusprendė įvesti bendrąjį laimės indeksą ir juo, o ne bendruoju vidaus produktu, remtis valstybės politikoje. Šalies mokslo institutas publikuoja nemažai straipsnių apie tai, kaip jie rūpinasi piliečių laime. Įdomu tai, kad labai svarbus vaidmuo tenka pasakojimams, pasakoms, poemoms. Butaniečiai mokosi ir perduoda informaciją istorijomis. Viską išskaidyti į punktus, kaip mėgsta vakariečiai, jie laiko nereikalingu užsiėmimu ir geriau savo vaikams pasakoja istoriją, kaip karalius sakė, kad reikia būti laimingiems.

Kitas būdas sukurti laimingą šalį, kurį Butanui pasiūlė Naujosios Zelandijos mokslininkas dr. Ross McDonald, yra toks: per specialią pamoką vaikai aptaria, kaip įsivaizduoja laimingą valstybę ir kaip tokią sukurti, ką kiekvienas iš jų turi ir gali padaryti, ką būtinai reikia, o ko neįmanoma įgyvendinti. Moksleiviai mokosi kurti valstybę ir bendruomenę tokią, kokios nori. Šios pamokos primena amerikiečių mokytojo John Hunter „Taikos žaidimą“, kurį sudaro didžiulė stalo lenta su įvairiomis valstybėmis, kariuomenių, žemės išteklių statulėlėmis. Vieną iš moksleivių mokytojas paskiria ministru pirmininku, turinčiu teisę suformuoti ministrų kabinetą. Paskiriami kariuomenių vadai ir daugybė kitų pareigūnų. Mokinių komanda turi spręsti įvairias problemas, pavyzdžiui, visuotinio atšilimo, tačiau nė vienas negali viršyti savo kompetencijos, privalo gauti viršininkų leidimus ir pan.

Prieš žaidimą mokytojas nuoširdžiai atsiprašo, kad mes, suaugusieji, paliekame vaikams pasaulį su tiek negandų – ekologinėmis katastrofomis, švaistomais ištekliais, karais – ir kad jiems šias problemas teks spręsti. Kaip ir gyvenime, žaidime nėra išankstinio scenarijaus. Tačiau vėliau aptariama viskas, kas nutiko. Taip vaikai mokosi tarptautinės prekybos, ekologijos, politikos ir kitų dalykų pagrindų. Nagrinėjami ir moralės klausimai, pavyzdžiui, ar dėl didesnio ateities gėrio pateisinama dabartinė žala? Kariuomenės vadas turi parašyti apgailestavimo laiškus kiekvieno mirusio kareivio mamai. Gal iš tiesų vaikams tereikia truputį pasitreniruoti, ir vėliau jie sukurs laimingesnį pasaulį?

Kaip įsidarbinti laimės ministerijoje?

Jau susipažinome su dviem laimės mokymo būdais: kurti laimingesnę visuomenę kartu su vaikais ir uždarose bendruomenėse klausyti Epikūro nurodymų. Pristatysiu jums trečią, visai kitokį metodą, kurį galite išbandyti patys.

Kas mėnesį pasikvieskite draugų į namus ar kitą patalpą. Susėskite ant žemės, galite atsinešti savų užkandžių. Kiekvienas turi kuo nors pasidžiaugti: nutikimais, jausmais, mintimis, žmonėmis. Nesvarbu, ar tai gražiai sužydėjęs medis, šiandien iš po debesies skverno pagaliau išlindusi saulutė, ar reikšmingas asmeninis, o gal pasaulinis atradimas. Griežtai draudžiama skųstis! Ši laimės dalijimosi tradicija tampa nepamainoma proga dalytis ir žodžiais išreikšti jausmus, ne tik faktus, pasidžiaugti smulkiais kasdieniais stebuklais, iš laimės ploti katučių ir nesulaukti komentaro, kad gyvenimo džiaugsmas nėra norma. Taip pat mokomasi atvirumo ir tolerancijos, plečiamas akiratis. Ilgainiui išmokstama džiaugtis bet kuo – kad ir stovėjimu eilėse. Dar daugiau – tam galima surasti net dešimt skirtingų priežasčių!

Tai puikus pavyzdys, kad pačiomis keisčiausiomis idėjomis verta dalytis.

Jums gali būti įdomu

Komentuoti